Gaujos

16. And... Get Lost

Penki vaikinai prisiartino prie Rasos ir sustojo puslankiu, išlaikydami šiokį tokį atstumą. Nė vienas nelietė merginos, ir vis dėlto Nomei pasirodė, kad kaimynė įvaryta į kampą. Nors Get Lost socialiniuose tinkluose garsėjo kaip tikri lovelasai, merginų numylėtiniai, užkariautojai bei nugalėtojai, tačiau šįkart jų pozos nė iš tolo nepriminė kabinimo ritualo. Veidai buvo pikti, lūpas vis iškreipdavo paniekos šypsniai. Pagrindinis atlikėjas – Haroldas, gerbėjų vadinamas Hardžiu, taip užsimenant apie jo legendinį (ir kas tai sugalvojo?) kietumą bei pajėgumą (rimtai, kas?) - keliskart parodė pirštu į Rasą, o Nomė tarėsi tuo metu išgirdusi jį ištariant „tu, kale".

Kuo ilgiau jie kalbėjo, Rasai įnirtingai purtant galvą, tuo labiau irzo ir pyko. Balsai pagarsėjo, dabar jau ir nuo suolelio po medžiu buvo galima suprasti, kad populiarieji Get Lost vyrukai kažkuo kaltina smulkutę merginą geltonu nertiniu. Hardis žengė žingsnį arčiau. Rasa atsitraukė, bet jos nugara atsirėmė į reklaminį stendą. Gražuolis dūrė pirštu jai į krūtinę ir merginai iš nuostabos nuleidus galvą, kilstelėjo sugniaužtą kumštį, trinkteldamas jai per smakrą. Kaukštelėjo dantys. Pasipiktinus Rasa numušė vyruko ranką, bet kompanija tokią jos gynybą tik palydėjo juoko banga.

Galėtų iškviesti policiją. Bet kiek jie užtruks? Bent dešimt minučių tikrai teks laukti. Per tiek laiko garantuotai kažkas nutiks. Ir tikrai ne mielo. Reikėjo kažką daryti. Dabar. Arba nudelbti akis ir susitaikyti, kad tiesiai jai prieš nosį skriaudžiama klasiokė. Kaimynė. Na ir kas, kad ne draugė. Net jei ir visiškai svetima – Nomė negalėjo apsimesti nieko nematanti. Niekaip nebūtų sau atleidusi, jei dabar būtų nusukusi akis.

– Palauk čia, – beveik pakuždomis, bet pakankamai griežtai paliepė greta su telefonu žaidžiančiam Emiliui ir pakilo nuo suolo.

Eina šikt, kaip drebėjo kojos. Suko pilvą, bet ji vis tiek nužingsniavo link susibūrimo. Kai nušoko nuo pavėsiuose skendinčios pievelės, atsidūrė už Rasos, šiek tiek jai iš dešinės.

– O, čia gi jūs, tie garsieji, – Nomės balsas buvo užkimęs, bet ji krenkštelėjo ir tęsė toliau, iš visų jėgų mėgindama pavaizduoti nuostabą bei susižavėjimą, – kaip ten...

Vaikinų veiduose pasirodė pasitenkinimo šysenėlės: o taip, jie tikrai buvo tie „garsieji" – niekas taip nepradžiugina kaip dar viena iš meilės mirštanti gerbėja – tiesiog rėkte rėkė jų veidai.

– Mažute, labai smagu, kad klausai mūsų muziką, bet dabar truputį nelaiku pataikei, pupa.

– Taip, žinoma, suprantu, – „gerbėja" kilstelėjo akis į prakalbusį gražuolį ir pasistengė net šypseną išspausti, – bet dar niekada nemačiau tokios muzikos atlikėjų. Gyvai, suprantat?

Rasa kiek pasuko galvą į kaimynę ir nužvelgė, lyg mėgindama suprasti, ką Kovaitė čia daro. Nomė akimirką net pagalvojo, jog Rasa rodo jai trauktis, bet žiūrint į tas savimi patenkintas gražuolių fizionomijas, jai staiga šovė puiki mintis, kurios tiesiog negalėjo atsisakyti:

– Ventukai, taip? Tie kur „Ventukai, Ventukai, keliauja su daina"? – Nomė nors ir nevykusiai, bet atpažįstamai sudainavo vienintelę eilutę, kurią prisiminė iš folklorinio ansamblio repertuaro.

– Kokie dar pyzdukai? – pasibaisėjo gražuoliukas, velniškai panašus į vieną iš Teen Wolf personažų.

– Atleiskit, vaikinai, aš pati tokios muzikos nelabai klausau, – Nomė pagavo kablį traukti žvaigždutes per dantį.

– Tai nieks neklauso, ožka tu, mes Get Lost! – prisijungė prie pasipiktinusiųjų ir Hardis „kietasis".

– Tu čia mums sakai? Tai be problemų, tuojau išnyksim, – Nomė sugriebė Rasą už riešo ir timptelėjo link už nugarų šnarančio parko.