Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Mane išgelbėjo per koridorių čaižiai nuskambėjęs skambutis.
Kailas atitraukė savo minkštas lūpas nuo mano kaklo odos ir jo pilkos, kiek patamsėjusios akys pažvelgė į mane. Jaučiau jo tvirtą kūną prispaudusį manąjį prie mokyklos koridoriaus sienos ir net nedrįdau krustelėti.
Šis naujokas ne veltui atrodo toks pavojingas.
- Tai dar ne pabaiga, Leize. - nespėjus man net sureaguoti, pajaučiau Kailo lūpas proglundant prie savųjų. Tai tesėsi tik akimirką, nes vaikinas netrukus mane paleido ir dingo iš mano akių.
Staiga visas mokinių būrys garsiai kalbėdamiesi išėjo iš valgyklos ir pasklido po koridorių skubėdami į pamokas.
- Leize! Štai kur tu! . - krūptelėjau pajutusi švelnų Lauros prisilietimą prie savo peties. Jos mėlynos akys susirūpinusios žvelgė į mane ir aš kaip galėdama tikriau nusišypsojau. - Ar tau viskas gerai?
- Taip, žinoma. - linktelėjau. - Verčiai eime į pamoką kol dar daugiau nepavėlavome.
- Leize... - žiojosi prieštarauti mano geriausia draugė, bet aš čiupau ją už rankos ir nusitempiau trigometrijos kabineto link.
Dabar visiškai nenorėjau kalbėtis apie Kailą. Tikriausiai niekada ir nenorėsiu.
***
- Nagi, dar kartą! - šūktelėjo tėtis prilaikydamas bokso kriaušę, kad ši nesiūbuotų į visas puses.
Stengdamasi sukoncentruoti savo dėmesį į tai ką darau, paleidau dar vieną seriją greitų smūgių į nejudantį objektą, o mano galvoje ūžė it bičių avilyje. Visą dieną negaliu ramiai nustygti savo vietoje ir nusiraminti.
Ir viskas tik per tą naujoką!
Po to įvykio mokyklos koridoriuje, Kailo daugiau nebemačiau savo akiratyje, bet esu įsitikinusi, kad jis greitai pasirodys. Ir vėl išves mane iš kantrybės.
Būdama šalia to vaikino negaliu susikaupti. Jo tvirtas kūnas ir bauginančiai pilkos akys blaško mano dėmesį. Ir tas keistas pyktis, kuris vos man pažvelgus jam į akis ryškiai suspindi, bet labai greitai dingsta.
Ir visa tai be galo glumina...
Dauguma merginų dar labiau mokykloje pradėjo manęs nekęsti, nes pasigviešiau ir naujoko dėmesį. Kaip ir kitų vaikinų.
Nors man vaikinai visiškai nerūpi. Jiems tik sportas ir merginos pasižyminčios laisvu elgesiu galvoj. O man tokie kvailiai nereikalingi.
- Kas atsitiko? - tik dabar supratau, kad be paliavos trankiau bokso kriaušę, o tėtis visą tą laiką kažką man sakė.
Nuleidau pirštinėmis apmautas rankas sau prie šonų ir tik dabar pajutau kokia esu uždususi ir suplukusi. Velniškai pradėjo skaudėti rankas.
Šį kartą tikrai negailėjau savęs. O rytoj laukia kūno kultūros pamoka ir bokso treniruotė, po kurių jausiuosi it sudaužytas maišas.
- Tai aš šito turėčiau tavęs klausti, mieloji. - tėtis atsistojo priešais mane ir sukryžiavo savo raumeningas rankas ant krūtinės. Jo veide buvo matyti susirūpinimas bei su niekuo nesupainiojamas nuovargis. - Tu esi be galo išsiblaškiusi ir negali sukoncentruoti savo dėmesio į tai, ką darai. Juk žinai, kad turi tausoti savo jėgas, jei nori nugalėti priešininką. Bet kokioje situacijoje negali pasiduoti panikai ar įsiūčiui ir pametusi galvą aklai pulti. Priešininkas tave tuoj pat nugalės ir tada nebegalėsi sau padėti. Jau nebe maža mergaitė esi ir puikiai supranti, kaip mes su mama nuogąstaujame dėl tavęs, nes mieste nebe taip saugu kaip ankščiau. Nors niekada taip nebuvo. Kiekvienas mano priešas iš praeities lenda į dienos šviesą su savo keršto planais ir pirmas taikinys visada būni tu arba tavo mama. Ne už ką neatleisčiau sau jeigu vienai iš jūsų tektų nukentėti dėl mano kaltės.
- Tėti, manau, kad tu šiek tiek perdėdi. Nejaugi manai, kad tas užpuolimas nutikęs prieš savaitę susijęs su tavo priešais? - sutrikau, kai tėtis tylėjo. - Vienas iš tų vaikinų buvo tas, kuriam sulaužiau nosį ir jis siekė keršto man, nes pamyniau jo išdidumą.
- Leize, aš nerizikuosiu nei tavo, nei tavo mamos saugumu. Tu turi suprasti, kaip svarbu yra neprarasti koncentracijos ir aiškaus proto, kai esi puolama. Supratai?
- Taip. - linktelėjau ir žengusi kelis žingsnius į priekį, apkabinau tėtį.
Jo rankos taip pat apsivijo mano liemenį ir tvirtai, bet švelniai priglaudė prie savo šilto kūno.
- Juk žinai, kad mes su mama be galo tave myli, brangioji, ir norime tau geriausio, taip?
- Žinoma. - atsakiau. - Aš taip pat myliu jus ir nenoriu jūsų prarasti.
- Taip niekada nenutiks. - pajutau kaip tėtis lūpomis prigludo man prie plaukų. - Mes visuomet būsime su tavimi.
