REVENGE

9

LEIZĖ

- Nekenčiu jo. - sėdėdama ant Lauros sofos jos namų svetainėje, ištariau. - Tas naujokėlis per daug sau leidžia.

- Nusiramink, Leize. - draugė suraukė antakius, nes lakuodamasi nagus juoda spalva, užtepė ant piršto. Čiupusi acetono buteliuką ir vatos tamponėlį, suskubo valyti odą. - Juk mokykoje yra ir daugiau vaikinų kaip Kailas. Praeis savaitė ir jis atstos nuo tavęs. Imsis kitos aukos.

- Aš nesu auka. Ir niekada tokia nebūsiu. - atsakiau. - Nesu viena iš tų lėlyčių, kurioms rūpi tik suknelęs ir vaikinai. Žinai tai. Kuo greičiau tas naukokėlis atstos nuo manęs, tuo jam bus geriau. Nenori tegul sužinoti ką galiu padaryti supykusi.

- Tiksliau - ką gali padaryti tavo tėvas. - sukikeno Laura ir nusilakavusi paskutinį nagą, atsiduso. - Tikiuosi, nesugadinsiu jų. Tai jau trečias bandymas gražiai nusilakuoti nagus šiandien.

- Aš taip lengvai to naujoko nepaleisiu. - suurzgiau. - Jis mane pažemino prieš visus.

- Leize, juk tu esi mergina, tai kas čia tokio, kad tave patiesė ant žemės? Vaikinams patinka silpnos, ne tokios aršios kaip tu. - Laura pažvelgė į mane. - Žinai, kad visi vyrukai nori būti stiprūs ir prireikus, stos ginti savo moters. Jie nenori tokios, už kurios nugaros tektų slėptis. Ar sėdėti prispaustu po padu.

- Niekada nebūsiu tokia. - nors draugės žodžiuose yra tiesos. - Mano mama yra pavyzdys man. O mano tėtis - pavyzdys mano vaikinui.

- Tai nori pasakyti, kad tavo vaikinas turėtu priklausyti mafijai, kankinti žmones ir...

- Žinoma, kad ne. - nusijuokiau. - Turėjau omenyje - stiprus, mylintis, kovojantis už teisybę ir tikrai ne žudikas. Nors tėtis praeityje valdė mafiją, ir gsrsėjo nešvariais darbeliais, bet jau dvyliką metų to nedaro. Dėl manęs ir mamos. Nes mes esame jam svarbiausios šiame pasaulyje.

- Gerai, gerai. - Laura papūtė oro į nulakuotus nagus. - Jeigu kalbant apie vaikinus, tai šiandien po kūno kultūros mane sustabdė Darijus Ričmondas ir paprašė, kad eičiau su juo į kalėdinį karnavalą.

- Ir tu sutikai? - akimirką pamiršusi apie savo pyktį Kailui, nusišypsojau.

- Taip. - draugės veide sužibo šypsena. - Fultobo komandos pagrindinis puolėjęs pakvietė mane! Paprastą merginą, o ne mokyklos barbę!

- Džiaugiuosi už tave. - dar kartą nušišypsojau.

Tikrai buvau laiminga dėl Lauros. Tai jai padės pamiršti tą šunsnukį Tyler.
Jis nevertas mano geriausios draugės. Jam vieta tik šiūkšlyne su kitomis mokyklos šiūkšlėmis.

Darijus Ričmondas yra mokyklos futbolo komandos pagrindinis puolėjęs.
Žaliomis akimis ir smėlio spalvos garbanotais plaukais.
Kad ir kaip būtų keistą, bet jis stropiai mokosi, ne taip kaip kiti komandos nariai. Jam tai paskutiniai metai čia.
Darijus pasižymi aukštu stotu, raumeningu kūnu ir keistu mielumu.
Ne kartą buvau pastebėjusi jo slaptus žvilgsnius mestus į Lauros pusę.

Šis vaikinas nėra blogas ir jeigu mano geriausia draugė pradės susitikinėti su juo - pritarsiu šimtu procentu. Tai gera partija jai.

- O tu, eisi su kuo? - iš minčių mane pažadino merginos klausimas.

- Neisiu. - papurčiau galvą ir atsistojau. Nenorėjau vėl klausytis jos priekaištų. - Man metas namo. Tėtis pradės skaityti moralą, jeigu lygiai dešimtą nebūsiu namuose.

- Žinoma. - geriausia draugė linktelėjus palydėjo iki durų.

Atsisveikinusi, uždariau jos namų duris, ir patraukiau žibintų apšviestu keliuku namų link.
Gyvenau nuo Lauros tik kilometro atstumu, tad nevažiavau motociklu.

Tamsos nebijojau, bet buvo kiek kraupu.
Dangus buvo aklinai tamsus, nesimatė nei mėnulio, nei žvaigždžių. Žibintai degė vos keletas, ir vis man nutolus nuo draugės namų, jie užgeso.

Staiga pajutau esanti ne viena.

Nesustodama ėjau toliau ir nesidairiau. Nenoriu parodyti, kad žinau esanti sekama.

Pasukus už kampo, teko pereiti skersgatvį - tai trumpiausias kelias iki mano namų.

Sulėtinau žingsnį ir prie šonų suspaudžiau kumščius.
Nesu silpna ir apsiginti moku. Tėtis ir dėdės to manęs mokė nuo aštionerių.

Net nespėjau sureaguoti, kai kažkoks bukas daiktas trenkė man per galvą.
Nuo smūgio pargriuvau ant šalto asfalto, bet sąmonės nepraradau. Galva ėmė suktis.

- Malik, juk sakiau, kad atsiimsi.