REVENGE

15

LEIZĖ

- O kaip tau Zakas Rildonas? - Laura rodomuoju pirštu bakstelėjo į vaikiną juodais it varna plaukais, sėdinti per kelis stalelius nuo mudviejų. - Jis yra geriausias Darijaus draugas ir visiškai neabejoju, kad norėtų eiti su tavimi į kalėdinį karnavalą. Ir dar...

- Ji eis su manimi. - tarsi iš po žemių išdygdamas Kailas pertraukė merginą.

- Velnias! – krūptelėjau iš išgąsčio ir ranką priglaudžiau sau pre širdies.

Laura taip pat krūptelėjo nuo tokio netikėto vaikino pasirodymo. Jos akys piktai pažvelgė į naujoką, o tada merginos žvilgsnis perėjo prie manęs. Lauros rudose akyse švietė klaustukai ir sutrikimas.

Esu tikra, kad ji mane iškamantinės iki pat smulkmenų. Aš tuo nei kiek neabejoju.

Apie įvykį, kuris nutiko daugiau nei prieš savaitę, savo geriausiai draugei neužsiminiau. Pamelavau, kad blogai jaučiausi, tikriausiai būsiu suvalgiusi kažką netinkamo, nes blogai pasijutau ir tėvai neleido eiti į mokyklą, kol nepasijutau geriau.

Nenorėjau jos velti į visą šį reikalą su mano užpuolimu bei Kailo netikėtais poelgiais, nes žinojau, kad Laura ir pati turi savų rūpesčių. Nenoriu užkrauti savo problemų jai, nors, kad ir kaip man nepatinka meluoti ir slėpti viską.

Juk galiausiai tiesa iškylą į dienos šviesą, nors, kad ir kaip stengiamės ją nuslėpti. Tad greitu metu teks Laurai viską papasakoti.

- Čia tik aš. - Kailas atsitraukė kėdę ir atsisėdo šalia manęs.

- Ar gali elgtis kaip civilizuotas žmogus ir taip neišdygti tarsi iš po žemių? – nors šis vaikinas išgelbėjo mane nuo išprievartavimo, bet aš nesijaučiu jaukiai šalia jo. Juk vis dėl to jis yra naujokas, nepažįstamasis. Negaliu būti tikra, kad galiu pasitikėti juo.

- Išsigandai, Malik? – pilkos vaikino akys grežte gręžė mane.

Nuo tokio Kailo žvilgsnio nejučia suvirpėjau. Jo pilkos akys tarsi apsiniaukė kaip debesys prieš audrą, o tas keistas pyktis, kuris atsispindėjo jo veide, kai pirmą kartą pamačiau jį mokyklos koridoriuje, buvo dingęs.

Mano širdis neramiai sukirbėjo krūtinėje ir aš sunkai nurijau staiga burnoje susikaupusias seiles. Jaučiau keistą trauką tarp mudviejų su Kailu ir negalėjau jos paaiškinti. Tarsi koks magnetas mane traukė prie šio paslaptingo vaikino.

- Kodėl Leizė turėtu eiti su tavimi, naujoku, jei mokykloje yra kitų vaikinų? – Lauros netikėtai užduotas klausimas pažadino mane iš sąstingio, kuriame buvau keletą akimikų.

- Todėl, nes aš taip noriu. – pirmą kartą Kailo lūpas iškreipė šypsenėlė.

- Kas tu manai ęsantis? – savyje sukaupusi savitvardos likučius, piktai pažvelgiau į rudaplaukį.

- Jeigu nenori, kad pasikartotų tas pats scenarijus, kuris tikiu, kad tikrai istrigo tavo atmintyje, geriau sutik su manimi eiti į tą kvailą kalėdinį karnavalą.

Nejučia sugniaužiai delnus į kumščius. Nenorėjau net galvoti apie tą vakarą ir tarsi specialiai, Kailas man jį priminė.

Tų pašlėmėkų rankos ant mano kūnų, o po trys lavonai šalia manęs. Šalti ir be gyvybės. Suvirpėjau visų kūnu ir nedelsdama pakilau nuo valgyklos kėdės.

- Elgiesi kaip šunsnukis. – drėbiau ir apsisukusi palikau valgyklą.

Pavymui girėdėjau Lauros šauksmą, bet nesustojau ir jau toliau.

Kadangi buvo pietų pertrauką, kuri tesėsi visą pusvalandį, mokyklos koridoriai buvo tušti, nes visi mokiniai buvo valgykloje ar kokioje kavinėje netoliese. Kiti dar tūnojo bibliotekoje, ar šiaip leido laisvą laiką.

Vos man spėjus koridoriumi pasukti už kampo, buvau sučiupta už riešo ir prispausta prie mokyklos sienos. Prieš mane stovėjo Kailas, o jo pirštai laikė mane, tad negalėjau pabėgti nuo jo.

- Ko tu nori iš manęs? – stengiausi išsilaisvinti, bet man visiškai nesisekė. Nors ir kokia buvau pikta, kad esu šitaip tampoma, bet vos Kailui palietus mane, mano kūnų nusirito maloni elektros srovė.

- Nedrįsk daryti iš manęs kvailio, Leize. – iš vaikino lūpų, tarsi urzgimas, nuskambėjęs mano vardas privertė prisispausti kuo arčiau sienos. Kuo toliau nuo Kailo. – Nesu vienas iš tų snobų vaikinų, kurie sėdi moterims po padu. Nesileisiu žeminamas.

- Ir ką aš tokio padariau, kad tave priverčiau pasijusti pažemintu? – stengiausi neparodyti, kad mane kiek bauginą šis vaikinas. To dar man ir betrūko!

- Niekada nekalbėk šitokiu tonu su manimi. – Kailo veidas priartėjo arčiau manojo, o kūnas palinko virš manęs.

- Arba kas? – kilstelėjau savo smakrą.

Net nespėjau susigaudyti, kai pajutau pilkaakio lūpas ant savųjų.