REVENGE

5

- Su kuo eisi į kalėdinį karnavalą? - mums einant link matematikos kabineto, paklausė Laura.

- Tikriausiai neisiu. - gūžtelėjau pečiais.

- Tik nesakyk, kad tavęs niekas nepakvietė. - ištarė draugė. - Juk žinau, kad pustuzinis mokyklos vaikinų trokšta bent menkiausio tavo dėmesio. Tad kvietimų į kalėdinį karnavalą tikrai turėjai gauti ne vieną.

- Jis vyks tik po kelių savaičių, Laura. - pastūmiau matematikos klasės duris, kad įeitume į vidų.

Klasėje buvo keletas mokinių sėdinčių ant palangių ir kalbančių tarpusavyje, bet aš į juos nekreipiau jokio dėmesio.

- Reikia planuoti viską iš anksto. Juk žinai, kad gražiausias suknelės yra išgraibstomos jau nuo dabar.

- Man tas karnavalas visiškai nerūpi. - atsisėdau į priešpaskutinį suolą ir išsitraukiau reikiamus daiktus pamokai iš kuprinės. - O tave kas nors pakvietė?

- Ne. - nusivylimas girdėjosi Lauros balse. - Tyler nė už ką manęs nepakvies. Juk tai aš jį palikau prieš mėnesį, ir jis atrodo džiaugiasi jam suteikta laisve.

- Jis yra tikrų tikriausias kvailys, kad tave paleido. - kiek tylesniu balsu ištariau. - Bet tikiu, kad atsiras vaikinas, kuris bus vertas tavęs.

- Bet aš vis dar myliu Tyler.

- Jis tave apgaudinėjo su Džesika, Laura. - atsisukau į geriausia draugę. - Ilgiau nei du mėnesius ir tu sakai, kad jį myli? Žinai kaip tai  labai absurdiškai skamba?

- Žinau, bet...

- Laura. Nėra jokių bet. Jeigu Tyler tau jaustų kažkokius jausmus, jis nesitrintu su Džesika ir kitomis mokyklos kekšėmis, o stengtųsi tave susigrąžinti. Nenorėtų prarasti tavęs, sekiotų iš paskos tarsi šuo, neduotų ramybės, atsiprašinėtų. Bet nieko panašaus nevyksta, Laura. - papurčiau savo galvą. - Turi judėti toliau.

- Sunku tai padaryti, kai matai jį mokykloje kiekvieną sumauta dieną. Ir vis su kita mergina. - Laura nuleido akis į savo sunertus pirštus. - Tai skaudina dar labiau, Leize.

- Todėl tau ir reikia vaikino, kuris nebūtų toks mėšlo gabalas kaip Tyler ir mylėtų tave. Tikrai mylėtų.

Kelias akimirkas Laura sėdėjo tyli, paskendusi savo mintyse. Nesistengiau daugiau jos kalbinti, nes atrodė nuliūdusi.

Tyler - Lauros buvęs vaikinas su kuriuo ji praleido penkis mėnesius. Jis labai švelniai bei meiliai elgėsi su mano geriausia drauge. Buvo keistą, kad vaikinas pagarsėjęs kaip žaidėjas, staiga taip greitai pasikeitė.

Dovanojo jai gėles, vedėsi į kiną ar kavinę. Laura supažindino jį su savo tėvais kurie šiltai priėmė jos vaikiną.

Atrodė viskas tarp jų yra idealu. Bet iš tiesų taip nebuvo.

Tyler visą tą laiką tik apsimetinėjo tobulu vaikinu. Didžiausios mokyklos kekšės šildė jo lovą, kol Laura skrajojo padebesiais iš meilės tam šunsnukiui.

Bet viskas išaiškėjo, kai Tyler vieną dieną apsimetė sergantis ir neatėjo į mokyklą. Žinoma, Laura ėmė nerimauti ir nepranešusi jam, nuvyko pas jį į namus. Manė padarysianti jam staigmeną, bet Tyler apvertė viską aukštyn kojomis.

Geriausia draugė turėjo raktą nuo vaikino namų, tad nieko nekliudoma galėjo įeiti į vidų. Užlipusi laiptais į antrą aukštą, ji išgirdo garsias merginos aimanas ir kai prisiartino prie Tyler kambario durų, ne tik išgirdo , bet ir pamatė Džesika užlipusią ant vaikino. Jie buvo nuogut nuogutėliai, o jų prakaituoti kūnai prilipę vienas prie kito.

Vos sužinojusi apie Tyler žaidimėlius, troškau sulaužyti jį per pusę. Arba dar geriau - paprašyti tėčio ar savo dėdžių, kad pamokytų jį.

Bet Laura man neleido nieko tam šunsnukiui padaryti.

- Ačiū, kad esi mano draugė. - staiga pajutau kaip mergina mane apkabina.

- Geriausia draugė. - nusišypsojau.

Vos mums atsitraukus, suskambėjo skambutis į pamoką. Netrukus klasė buvo pilna mokinių kurie skubėjo susėsti į savo vietas.

Mokytojas atsistojo priešais klasę ir pasitaisė nuo nosies smunkančius akinius.

- Turime naują mokinį. Vakar jis negalėjo dalyvauti pamokose, kol nebuvo sutvarkyti visi dokumentai.- ištarė mokytojas ir tą akimirką pasigirdo beldimas į klasės duris. - Užeikit!

Klasės durys atsidarė ir jų tarpduryje išvydau vaikiną pilkomis akimis, kurios buvo tokios pat pilnos neapykantos, kaip ir vakar.

Sustingusi stebėjau, kaip jis eina link mokytojo. Aplinkui girdėjau mokinių šnabždesius, bet aš nekreipiau į juos dėmesio. Jaučiau prakaituojant delnus, o kūną nevalingai drebant.

Kas po galais man darosi? 

- Esu Kailas. - prabilo vaikinas ir nuo jo balso man pasišiaušė plaukeliai ant rankų. - Kailas Smith. Atvykau iš Prancūzijos.

Smith? Bet tai juk...

Ne. Tai visiškai negali būti tai apie ką aš galvoju... Ne.

- Tai tu, prancūzas? - paklausė viena iš klasės merginų.

- Galima sakyti ir taip. - linktelėjo vaikinas.

- Ką gi, Kailai. - mokytojas jam padavė storą matematikos vadovėlį. - Sėskis prie lango, į galinį suolą.

Vis dar sėdėjau sustingusi, kai vaikinas patraukė mano pusės link. Mūsų žvilgsniai kelias akimirkas susitiko, kas privertė mane suvirpėti.

Ta neapykanta jo akyse buvo tokia regima. Tarsi galėjau ją apčiuopti.

Kailas atsisėdo už manęs ir mokytojas pradėjo pamoką.