REVENGE

14

LEIZĖ

- Mieloji, kaip jautiesi? - išgirdau tėčio žingsnius arčiau savo lovos.

- Man viskas gerai. - nepakeldama į jį akių, atsakiau.

Sėdėjau savo lovoje, atsirėmusi į pagalvęs, o atvestas romanas gulėjo priešais mane. Skaičiau tą patį puslapį gal penkioliką minučių, bet negalėjau sutelkti dėmesio į žodžius surašytus juodai ant balto.

Praėjo dvi dienos po to įvykio.

Visą šį laiką praleidau savo miegamąjame. Mama neleido eiti į mokyklą, nes sakė, kad turiu atsigauti. Ir ji buvo teisi.

Dabar jaučiuosi kiek ramesnė, nes namų aplinka ir mylintys tėvai veikė teigiamai. Jie manimi rūpinosi, neleido galvoti apie tai, kas galėjo man nutikti, jei ne Kailas.

Kailas...

Stengiausi apie jį negalvoti, bet, kad ir kaip to nenorėčiau, pačios mintys lenda į dienos šviesą.

Nors ir kaip blogai apie Kailą iš pradžių maniau, bet viskas pasikeitė į priešingą pusę. Jis mane išgelbėjo. Nedvėjojo nė akimirką. Rizikavo savo saugumu ir gyvybę ir mane išgelbėjo.

O maniau, kad manęs negali pakęsti.

- Leize, ar gerai jautiesi? - tėtis prisėdo šalia manęs ir delnu prigludo prie mano skruosto. - Gal pakviesti medikus ar mamą? Ar tau kažką skaudą?

- Ne, tėti. - pakėliau savo rudas, tokias pačias kaip tėčio, akis. - Man... man viskas gerai.

- Žinau, kad tu vis dar sukrėsta. - jo akyse sužibo pyktis. - Noriu pats plikomis rankomis nudėti tuos tris šunsnukius, kurie drįso paliesti mano dukterį, mano mažąją mergytę, bet Kailas pasirūpino jais ir padarė tai pirmiau už mane. Ta mirtis buvo jiems per švelni ir per greita. Jie turėjo kankintis, maldauti atleidimo, kurio niekada nebūtų gavę, o ne mirti taip paprastai.
Niekas daugiau niekada nepalies mano mergytės. Sukaposiu juos į menkiausius, pačius smulkiausius gabalėlius ir...

- Zayn, tu ją gąsdini. - mama išdygo tarsi iš niekur. - Mūsų dukrai ir taip teko daug išgyventi pastaruoju metu, o tu ją baugini su savo žodžiais.

- Aš tik noriu, kad mūsų mergaitė būtų saugi. - tėčio veidas buvo susirūpinęs, bet akys pilnos pykčio. - Nesuprantu, kur po galais buvo apsauginiai, kurie turėjo saugoti tave visą laiką. Esu dėkingas tam vaikiui, kuris neleido įvykti tam, ką buvo suplanavę tie išgamos. Dabar apsaugą dar labiau sustiprinau, jie bus be galo arti ir neleis, kad tau kas nors nutiktų. Viskas čia kažkaip nesiriša. Bet išsiaiškinsiu.

Mamai atsisėdus šalia tėčio, jis viena ranka apkabino ją, o kita mane.

- Neleisiu, kad mano mylimom moterim kas nors nutiktu.

KAILAS

- Bravo! - vyras kelis kartus paplojo man per petį. - Tu judi velniškai greitai į priekį. To nesitikėjau. Dabar esi tarp Malik žmonių, tiksliau dirbi jam. Saugai jo dukrą, kad nepasikartotų, tai, kas tą vakarą, prieš keletą dienų, vos neįvyko. Vargšelė mergaitė. Jos vos neišprievartavo mokyklos pienburnis su savo draugais. Bet tu, Kailai, tarsi riteris ant balto žirgo atjojai ir išgelbėjai ją. Puiki proga pasitaikė ir tu, laimingas vaike, atsidūrei vietoje ir laiku. 

- Taip. - linktekėjau galvą, nors pastarieji žodžiai apie Leizės išprievartavimą man nekėlė šypsenos. - Esu arti jų, bet Malik dukra atrodo ne tokia, kokios tikėjausi.

- Išskydai dėl merginos?

- Ne. - atsisukau į šviesiaplaukį vyrą. - Tiesiog ta šeima turi daugiau paslapčių, nei aš maniau.

- Ir tu jas išsiaiškinsi. Visas iki vienos.

- Taip.