Gaujos

1. Kelionė į vakarėlį

Vos užkėlusi koją ant pirmojo laiptelio pastebėjo nieko gero nežadančią vaikinų kompaniją. Išsidrėbę ant sėdynių troleibuso centre jie laidė nepadorias replikas keleiviams, nesislėpdami gurkšnojo alų ir spjaudė skreplius ant nudrengtų viešojo transporto grindų. Na ką gi, mintyse atsiduso Nomė ir išsirinko tolimiausią vietą ant galinės sėdynės. Jei tikėjosi į vakarėlį atvykusi rasti bent vieną dar pusiau blaivą, negalėjo praleisti šio reiso. Net jei taip nespirgėtų kuo greičiau prisijungti prie savo besilinksminančių draugų ir ryžtųsi palaukti kito autobuso, tokiu vėlyvu metu tektų gatvėje stypsoti visą pusvalandį, jei ne dar ilgiau. Mintis trypčioti nejaukiai dairantis į besišlaistančias kompanijas, timpčiojant žiauriai per trumpus šortukus ir dangstant iškirptę kniedyto švarkelio atlapais, merginos nežavėjo. Rangydamasi ant lipnios ceratinės sėdynės dar pagalvojo, jog galėjo apsivilkti ir ką nors padoresnio, tačiau taip norėjosi atkeršyti motinai, kuri kaip kokia profesionali prievaizdė visą dieną vertė ją krauti daiktus, tampyti dėžes ir ruoštis persikraustymui. Nė akimirkai neleido atsipūsti. Jei tai būtų buvęs bet kuris kitas vakaras, galbūt būtų atsisakiusi planų ir leidusi sau pailsėti po tokios darbo stovyklos, tačiau Nomė tikrai neketino praleisti paskutinio pasilinksminimo didmiestyje ir dar organizuojamo šauniausio klasioko. Žinoma, dabar jau galėjo sakyti, kad tai buvusi chebra, beveik jau buvę draugai. Nebuvo naivi, nepuoselėjo vilčių, jog išsikrausčius į kitą miestą draugystės išliks, tačiau neketino ir ypatingai raudoti. Juk nebuvo tarp jų itin artimų bičiulių. Tiesiog saujelė žmonių, su kuriais tąsydavosi po pamokų, rengdavo vakarėlius, susigalvodavo pramogų. Privalėjo paskutinį kartą normaliai pašvęsti prieš artėjančią tremtį, tad vos sugrūdusi paskutines knygas dėžėn, šmurkštelėjo į tam reikalui paruoštus rūbus ir segtukais pritvirtinusi kelias išsitaršiusias sruogas prie bendro spalvoto plaukų chaoso, išdūmė pro duris. Neleido motinai nė vamtelėti dėl brolio – šįkart jau tikrai nesitemps jo karu.

Juodas akių pieštukas šiek tiek virpėjo, merginai braižant riebias linijas, tačiau dėl to ji nė kiek nesikrimto. Tiesiog baigdama pabraukė pirštu palei blakstienas, patrindama apvedimą ir patenkinta išjungė išmaniojo kamerą, naudotą vietoje veidrodėlio. Išskydęs dūminis makiažas, labiau primenantis nuverktas akis, bus kaip tik. Sugrūdo telefoną į švarkelio kišenę ir pakėlusi akis iškart pasijuto geriau: pasirodo, kol ji įsijautusi gražinosi, lėbautojų kompanija išsinešdino, liko tik ji ir dar kažkokia porelė priekyje.

Drumzlinoje miesto tamsoje tingiai tyso išpuoselėtų privačių namų eilė. Nomė abejingai juos stebėjo per apterliotą langą, ant kurio kažkas juodu markeriu buvo nupiešęs mėnulį. Troleibusui važiuojant pro aptemusį parkelį, vaizdas už lango susiliejo į atspindį. Mergina žvelgė į savo pablyškusį veidą ir ant kaktos įsispaudusį pusmėnulį. Jis atrodė taip tikroviškai, jog ji net pakėlė ranką ir patrynė tą vietą, kurioje matėsi piešinys. Atrodė visai kietai. Gaila, kad anksčiau nesumąstė pasidaryti tokios tatūškės – motina tikrai nebūtų sugebėjusi ignoruoti ornamento ant dukros kaktos. Et... per vėlai sumąstė. Dabar jau per vėlu.

Stotelėje išleidęs įsimylėjėlius troleibusas šnypštelėjo ir suūkęs pajudėjo. Kuo greičiau važiavo, tuo stipriau gaudė elektrinis variklis, o gerai įsibėgėjus garsas ėmė priminti įkyrų kaukimą. Nomei net ausis užgulė, o nugara stipriau prisispaudė prie kėdės atkaltės. Inercijos pagautas nuo vairuotojo kabinos atsirideno tuščias alaus butelis, vejamas sidro skardinės. Porelė nusirito be garso iki priešais keleivę esančių kėdžių ir stuktelėjusi į jas ėmė suktis apie metalinį strypą. Be garso.

– Kas per... ? – ištarė pati sau, abejingai stebėdama tylų taros šokį.

Staiga apėmė noras išgirsti ką nors daugiau nei variklio ūkimą, tad pagriebusi greta gulėjusį greito maisto maišelį sugniaužė tarp pirštų – tas jau tikrai buvo šnarėjimo čempionas. Na, bent jau paprastai būdavo, o dabar nė „šiugžt". Suirzusi Nomė patrynė šiukšlę tarp pirštų, tačiau ta užsispyrusiai tylėjo. „Man gal su galva negerai", šmėstelėjo mintis, bet ji nebuvo iš tų lengvatikių, skaitančių horoskopus ir bijančių išeiti iš namų penktadienį, jei tas išpuldavo tryliktą dieną. Tad nė neketino pripažinti, jog stiklinis butelis gali netarškėdamas ritinėtis. Tam turėjo būti koks logiškas paaiškinimas, tad pašokusi nuo kėdės atliko eksperimentą, paspirdama po gretima kėde užstrigusį butelį. Bent jau energijos tvermės dėsniai vis dar galiojo. Gavęs ne menką jos kiekį tas sukdamasis nuskriejo skersai praėjimo ir atsimušęs į skardinę sieną nurimo kampe. Tyliai. Pratisai kaukiant troleibusui, kurio garsas vis labiau priminė šuns staugimą.

Nomė suraukė nosį ir sudirgusi pakėlė akis. Už lango tvyrojo tamsa. Sutriko. Įdėmiau apsižvalgė. Mėgino save nuraminti, kad galbūt tiesiog važiuoja per negyvenamą teritoriją, tačiau kad ir kiek dairėsi, nematė nė vieno šviesulio, nė vieno atspindžio ar automobilio žibintų. Stiklai buvo aklinai užtemę, lyg troleibusas skęstų kokioje gelmėje. Mergina prigludo prie lango. Norėjo įžiūrėti bent kažką, tačiau regėjo tik atspindžius ir juodu markeriu nuterliotą pusmėnulį ant stiklo.

Kas čia darosi ir kur po paraliais ji yra? Gal įsėdo ne į tą troleibusą? Jau turėjo privažiuoti reikiamą sustojimą užmiestyje, o aplink tvyrojo tik tuštuma, draskoma troleibuso kaukimo. Nuo to garso jai užgulė ausis ir ji suvokė, jog privalo tuojau pat išlipti. Pagriebusi sunkią, gėrimų prikrautą kuprinę nuo kėdės, užsimetė ją ant pečių ir patraukė link durų. Už maurino pailgo stikliuko sušmėžavo autobuso stotelė ir pranyko troleibusui prariedėjus prošal nė nesumažinus greičio.

– Ei, ko nestoji? – riktelėjo ji vairuotojo pusėn, su palengvėjimu suvokusi, kad bent jau jos pačios balsas nedingo.

Niekas neatsakė. Bandė pamatyti tą žąsiną galinio vaizdo veidrodėlyje, tačiau jis buvo pakreiptas taip, jog nė velnio negalėjo įžiūrėti. Suirzusi mergina nužirgliojo link priekinių durų, pakeliui piktai nuspirdama pasitaikiusią sidro skardinę. Be garso, žinoma.

– Ei, ko nestoji, klausiu? – Nomė kumščiu stuktelėjo į pertvarą, mėgindama atkreipti vairuotojo dėmesį.

Smūgis buvo stiprus, tačiau negirdimas. Už tai krumplius nudiegė atsakančiai. O vairuotojas nė galvos nepasuko. Sėdėjo už vairo susikūprinęs – tokio ūgio žmogui net erdvi troleibuso kabina buvo gerokai per ankšta. Vilkėjo klaikios žydros spalvos striukę, o ant veido buvo užsitraukiąs gobtuvą. Kas per idiotas?

– Pravažiavai stotelę, genijau! Tuoj pat sustoji arba skambinu mentams, – bloga nuojauta pašiaušė gyvaplaukius ant sprando, bet ji tai atkakliai ignoravo.

Pagaliau vairuotojas pasuko galvą ir kapišonas nusmuko ant pečių. Iš šešėlio išniro sumaitotas veidas. Vienas skruostas buvo padengtas randais, lūpų kamputis persisukęs, kraupiai pravipęs, o susiglamžęs akies vokas dengė balzganą akį. Visa oda buvo sodriai raudona, lyg kuo nuplikyta. Ir dar Nomė suprato, kad tas monstras, greičiausiai yra moteriškos lyties, nors dydžiu turbūt lenkė ir patį Sabonį.

Vairuotojos lūpos prasivėrė. Nors troleibuso kaukimas gožė visus kitus garsus, ji vis dėlto išgirdo iš tos moters gerklės sklindantį šniokštimą. Iš pradžių tylų, vos girdimą.

Keleivė sustingo. Gerklę užgniaužė artėjantis dusulio priepuolis.

O tas padaras už stiklinės pertvaros žioptelėjo. Šniokštimas garsėjo, lyg per kopas artėjant prie audringos jūros. Ošimas bematant pasklido aplink, užliejo tuščią praėjimą ir nudrengtas sėdynes, net prakaitu bei bomžais pradvisęs oras suraibuliavo.

Viena ruda akis dėbsojo į panikos apimtą merginą. Akimirką atrodė, kad tas sutvėrimas mėgina jai kažką pasakyti, tačiau vos apie tai pagalvojo, Nomės galvą surakino skausmas ir ji atbula, slysdama laipteliais, atsitrenkė į troleibuso duris.

– Išleisk, tuoj pat atidaryk! – dar spėjo surikti.

<<<<<<<->>>>>>>

Tai štai - mėginu pradėti naują istoriją, bet labai sunkiai sekasi. Rodos jau nemažai minčių susikaupė, o užrašyti jas vis nerandu laiko. Kažkaip trūksta motyvacijos :-) Pagalvojau, jei žinočiau, kaip ji skamba skaitytojui, gal būtų lengviau. Taigi - sakykit, kaip jums. Labai laukiu ;-)