Našlaitis (BAIGTA)

XVIII (IVs) "VIENINTELĖ PRIEŽASTIS"

Kiti Juodamtinai pritarė jam. Keisčiausia buvo tai, kad patalpos neapšalo, o Pragaro šoklius matėme visi. Greičiausiai trikdžiai dėl Sekundės įšalo. Mudu su Mariana ėjome už Igorio. Pastarasis vedė Trejetą. Galiausiai prisigretinau prie draugo, palikdamas Marianą vieną. Šiek tiek atsigavo, todėl galėjo žingsniuoti nieko neramstydama.

- Kažkas nutiko, tiesa? - ramiai paklausiau. Pasukome dešinėn. Vėl ėjome tiesiai. Igoris vengė su manimi kalbėti.

- Tie... siog su... ras... kime Kairą, - nuvarė į priekį dar spartesniu žingsniu. Pažinojau Igorį pernelyg gerai. Jis slėpė skausmą, tik štai nežinojau kokį.

KAIRA

Nesuvokiau, kur bėgu, ką prieš akis matau, bet kiek galėdama greičiau nešiau kudašių nuo Nolano. Jis vėl mane persekiojo. Jau nesuskaičiuoju, kiek kartų stengiausi pabėgti nuo tų apgaulingų akių. Leidausi ir laiptais, šliaužiau koridoriais, siauresnėm angom, platesnėm. Amitas - vienas didelis labirintas. Akyse kaupėsi ašaros, nes bijojau sutikti dar ką nors grėsmingesnį už Nolą. Bijojau ir jo, nes buvau beginklė, viena ir dar sužalota psichologiškai. Kojos su kiekvienu žingsniu vis linko ir linko. Ramsčiau sienas, kolonas ir klausiausi tų siaubą varančių garsų. Apatinė lūpa jau virpėjo. Klyksmai varė iš proto. Girdėjau daugybę sprogimų, šūvių ir vis klausiau savęs: ar tame jovale Angelas dar gyvas? Dusau nuo skausmo, kuris grįžinėjo nenoromis prisiminus tetos Eleonoros namus, prisiminus eilute išdėliotas širdis. Skruostus jau vėl vagojo prakeiktos ašaros, virstančios upeliais. Kur man bėgti? Kuom pasikliauti? Ar šaukti, ar tylėti? Gal nusižudyti? Gal nebesikankinti? Staigiai atsirėmiau į sieną už akmeninės chimeros. Čia kaip ir visur kitur aimanavo įkalintas Antgamtikas. Giliai kvėpuodama kaupiausi vėl naujam bėgimui. Kol kas spėjau nuo jo atsiplėšti, tik nežinojau ar ilgam. Dėjonė jau pradėjo mane užknisti.

- Užsičiaupk! Užsičiaupk! - užrikau, iš kojos spirdama į akmenį. Susikeikus iš skausmo vėl atsirėmiau. - Dieve, mano... - susiėmiau už galvos. Tada netyčia mano akys susidūrė su to Antgamtiko akimis. Išplėstos, tamsios, tačiau vis dar galėjau įžiūrėti jų oranžinę spalvą. Topazinis vampyras... Tik tas žvilgsnis. Jis atrodė jau kažkur matytas. Labai matytas.

- Kaira! - suriko Nolanas. Tai atitraukė mano dėmesį nuo aukos. Jau mečiausi bėgti, tačiau sustojau. Atsigręžiau atgal į tą chimeros statulą. Paskutinį kartą įsižiūrėjus susivokiau, kad žinau tik vieną vienintelį Topazinį vampyrą.

- Dieve, Emetai?! - surikau pasistiebdama ant pirštų galų ir įsispoksodama į jo priblėsusias akis. Dar viena dėjonė patvirtino mano spėjimą.

- Kaira! Po velniais! - suklykė Nolanas, vis ieškodamas manęs. Vėl skubiai atsisukau į Emetą.

- Aš grįšiu tavęs, girdi? Turėsi dar šiek tiek palaukti, bet aš grįšiu. Pažadu, - bėgau tolyn palikdama įkalintą vaikiną toje statuloje. Kaip jis joje atsirado? Ar Karalius specialiai jį čia įkišo? Jeigu tik Angelas žinotų, jis man padėtų. Sprogimai... Čia yra Igoris su Juodamtinais. Jie man padės. Turi padėti.

Pasukau Kairėn. Skuodžiau kiek kojos nešė. Dar truputį ir būčiau pasukusi vėl kairėn. Atsitrenkiau tiesiai į Nolaną. Jis išsišiepė, griebė mane ir apsukęs nugara prispaudė prie savo krūtinės, ginklą įremdamas į smilkinį.

- Juk sakiau, kad surasiu tave. Sakiau, kad kartu liksime amžinai, - šnabždėjo man į ausį. Bandžiau vaduotis, bet taip lengvai niekas čia nevyko.

ANGELAS

Igoris net liepė Juodamtinams išsiskirstyti. Aš, Grifas, Igis ir Mariana ėjome vienoje krūvoje. Dar iš paskos vilkosi žemesnis Trejeto narys.

- Pri... siekiu Dievu čia jau bu... vome, - nuspėjamai atsiduso Igoris. Negalėjau ginčytis. Amito sienos pražūtingos melagės. Viskas atrodė vienoda.