VI DALIS "Pamiršk praeitį"

798 60 4
                                    

VI DALIS

„Pamiršk praeitį"

Angelas

Turėjau dvi pirmas pamokas. Dar niekad taip nesidžiaugiau mokydamas žemesnių klasių mokinius. Iškart po to dvi valandos laisvo laiko. Svarsčiau apie krepšinio aikštelę. Oras apsiblausęs, šiek tiek aptemęs. Veiklos ne per daugiausiai. Man reikėjo pagalvoti.

Pirmas metimas buvo taiklus. Antras taip pat. Trečią pramečiau. Ištraukiau telefoną ir įjungiau pirmą pasitaikiusią dainą. 30 seconds to Mars "Hurricane" priminė koks neramus gali būti mano gyvenimas ir kaip svarbu nepamiršti, kad viena rami minutė, tai ne visa valanda. Kodėl prisileidau tą merginą prie savęs? Kodėl leidau jai suprasti, kad ji teisi? Kodėl išvis pasidaviau žmogiškos esybės įtakai? Dvyliktą pataikiau. Tryliktą pataikiau. Keturioliktą vėl pramečiau. Kodėl Kaira nuolatos šalia? Kodėl ji arti manęs? Aš negaliu leisti jai manęs pasiekti. Negaliu geisti kažko vėl, kai tas kažkas visiškai netikėtai gali tapti auka. Dvidešimt pirmą pataikiau. Dvidešimt antrą pramečiau. Žengiau kelis žingsnius arčiau lanko ir taikiau iš baudų vietos. Dvidešimt trečią pataikiau, bet ketvirtą pramečiau. Eh... Kodėl Igoris nepasakoja, kas nutiko tarp jo ir tėvo? Niekada nesu matęs Igorio tėvo, bet žinojau, kad jis žiaurus. Vakar įsitikinau, kad jis sociopatas ir sadistas. Trisdešimtą dar kartą pramečiau. Pakeičiau dainą, užsiverčiau butelį, kurį atsinešiau su savimi ir kiek įmanoma godžiau siurbiau tą nelemtą I grupės kraują. Jaučiausi irzlus. Ko gero dėl to, kad negėriau IV grupės kraujo. Drakulos namuose įmanoma pamiršti viską ir visus. Giliai įkvėpiau.

- Kaira, kodėl maišaisi mano kelyje? - tylomis paklausiau ir mečiau kamuolį. Šis atsimušė į lanką ir nuriedėjo link parko, įkurto netoli nuo čia. Patraukiau link kamuolio, mintimis vis sugrįždamas į vakar vakarą, į ringą ir keistą jausmą, gal net įtampą, užplūdusią būtent, kai paliečiau Kairos ranką. Staiga sustojau. Mažytis parkelis atrodė tuščias, bet iš tikrųjų jis buvo pustuštis. Patraukęs kelnių apačią išsitraukiau peilį, kurio rankenoje, giliais rėžiais išskabtuota penkiakampės žvaigždės ženklas. Įkvėpęs užuodžiau dūmus, sklindančius iš netoliese esančio gyvenamojo namo, pūvėsius iš griovio prie kelio ir vampyro smarvę. Neaiški, bet ji buvo. Įsiklausęs galėjau girdėti... Ryjimą? Atsargiai vaikščiojau ir stebėjau kiekvieną aplikos kampelį. Staiga palei kojas atskriejo subliuškęs krepšinio kamuolys. Pakėlęs apžiūrėjau. Radau penkias skylutes. Mano nagai nei neatitiko šių pirštų dydžio. Gal atėjo kalnų vampyrų era? Gal prasidėjo trolinių vampyrų karta? Ką gali žinoti? Išgirdau šnypštimą. Priminė vakarykštį Zifo bambėjimą. Pasisukęs dešinėn, už krūmų girdėjau kažką, kas skleidė keistus garsus. Praskleidęs krūmus išvydau susirietusį, pusnuogį, apžėlusį vampyrą, iki soties ėdantį vargšą benamį. Atsigręžęs sušnypštė už trukdymą. Staigiai atšokau, o jis puolė mane. Ilgos rankos nepriminė žmogaus, o kojos atrodė per daug išlenktos į išorę. Jis spjaudėsi, varvino seiles, bandė man įkąsti. Staigiai virtau vampyru ir numečiau jį nuo savęs sviesdamas tiesiai į krūmus. Vampyras pasipurtė ir atsistojo į puolimo poziciją. Griebiau peilį ir atsitraukiau. Jo negąsdino aštrūs ginklai, negąsdino viešuma ar tai, kad jį bando nudurti kitas vampyras. Mudu sukome ratus atidžiai stebėdami vienas kitą. Raudonos akys lyg žaistų ugnimi, o manosios užšąlusios lede. Akimirką susvyravo ir jis puolė mane užsimodamas ilga ir labai naguota ranka. Spėjau atsitraukti sekundės greitumu, nagams pralekiant pro mano akis. Suurzgus šoktelėjau vienu žingsniu į priekį ir trenkiau kumščiu per jo iškreiptą nosį. Susvirduliavęs nusipurtė it pasiutlige sergantis šuo. Jis vėl veržėsi į kovą, bet aš išsisukau pasitraukdamas į šoną. Vampyras sužviegė. Staigiai pakišau jam koją ir paguldžiau ant žemės suleisdamas peilį į kairiuosius šonkaulius. Apgaulė pakišo man abi kojas, kai šis padaras sugriebė už mano rankų, visa jėga truktelėjo ir permetė per save tiesiai į krūmus. Pats vos ne vos atsikėlęs išlupo durklą ir sužviegdamas pabėgo. Gulėjau nugara ant žemės ir žiūrėjau į medžių viršūnes. Pakreipęs galvą radau dar ir persikreipusią, mirties ištiktą benamio marmūzę. Nusivylęs dar ilgai gulėjau prie sudrąskyto negyvėlio, laukiau, kol sugis stuburas. Pasirodo, kad jame buvo įstrigusi šlapia medžio šaka.

Našlaitis (BAIGTA)Kde žijí příběhy. Začni objevovat