V (IVs) DALIS "NUMIRĖLIO RANKOS PASPAUDIMAS"

184 19 1
                                    

V DALIS

NUMIRĖLIO RANKOS PASPAUDIMAS

"Tik to betrūktų, kad pavogčiau savo paties tapatybę"

ANGELAS

Igorio su Grifu jau nebebuvo. Tamsa juodu praryjo taip pat greitai, kaip Banditas bananą. Pasikarščiavau ir Kaira buvo visiškai teisi.

- Jis minėjo Mirties slėnį, - pasivijusi mane priminė mergina. - Kaip greitai galėtum ten nusigauti? - atsistodama priešais paklausė ji. Žinojome abu, kad vampyro greitis pralenktų net lėktuvą, lygintųsi su riedančiu traukiniu.

Pakėliau Kairą ant savo rankų, nors ilgėjausi Marianos. Pasileidau į kelią be jokių žodžių. Teko keliauti pačiu įmantriausiu keliu - medžių laipiojimu. Pagrindinis kelias iš Salemo užtvertas vampyrų būriu.

Man patiko abi. Spausdamas Kairą prie savęs tebesijaučiau tas pats Angelas Brajanas, kuris sutiko ją istorijos kabinete ir aiškinosi dėl to nelemto pažymio, kuris jautė jai daugiau nei tik šiltus jausmus. Deja, bet per savo tamsiausią nuodėmę negalėjau prie jos prieiti arčiau nei per žingsnį. Ir tada atsirado Mariana, Aklojo Elano dvynė vampyrė. Gudri ir turinti aurą aplink save, kuri mane traukė padėti, padėti jai nuo užverbavimo ir sau nuo praeities kančios.

Peršokome paskutinius medžius, tačiau vieni mus pastebėjo ir ėmė sekti iš paskos. Užropojau dar aukščiau ir tuoj pat palikau merginą ant storiausių šakų. Pats per dešimt sekundžių nusileidau, delnais braukdamas kamieną. Susidūrę tamsoje, vienoje eilėje iš skirtingų pusių tuoj pat apsikeitėme pykčio žvilgsniais. Jis siekė manęs viena naguota ranka, bet greičiau susisukęs griebiau už pusplikio pakaušio ir trenkiau kakta į atsilupusią ir šlaputėlę žievę. Dar keli iš paskos pasivijo savo draugą, kurį jau traukė leisgyvį prie žemės. Panaudojęs greitį spyriau iš kojos į nosį, o kitą čiupau už striukės ir mečiau į šalį. Deja, užšoko ant šakos ir pusiau išsitiesęs laukė atsako į protingiausią judesį, kurį, beje, buvau jau matęs. Supausi ant šakų, kol nulaužiau storesnę ir it koks voras užsikoriau kamienu į viršų, pasislėpiau Kairos aukščio lygyje ir laukiau. Vampyras lipo tyliai ramiai, kol atsisukęs ir pamatęs mano batus išplėtė šnerves. Suvariau į gerklę šaką. Jis tuoj pat persimainė, sugebėjo čiupti už mano kojos, norėjo nusitempti žemyn su savimi. Spyriau, bet jis nesileido. Springo krauju ir vaitojo iš skausmo. Kaira it lapė tyliai nusileido arčiau padaro ir nei nemirktelėjusi sukišo dar vieną šaką į širdį, pasuko ir suleidus pirštus į riebaluotus plaukus atplėšė nuo manęs. It kokia lėlė daužėsi į šakas, kol išsitėškė šalia savo draugužių lavonų.

Ramiai įkvėpęs sužiurau į Kairą. Ji spoksojo į mane ir tada nusišypsojo.

- Nėra už ką, - atitarė. Linktelėjau, o tada tęsėme kelionę. Nešiau glėbyje it kokį lobį. Tai nebebuvo našta.

Išsinešdinę iš Salemo, pasiekėme greitkelį, tačiau judėjome atokiau. Čia atviros vietos neturėjo gerų slėptuvių. Privalėjau ištaisyti klaidą su Juodamtinais, su Igoriu. Galbūt tai vienintelis mano šansas nuversti Karalių nuo Vampyriados sosto.

Teko gerokai pavargti, mat ilsėtis sustojau vos kelis kartus ir tai tik todėl, kad kvietė gamta. Pasiekus Kaliforniją, teko leistis į įdubą, maždaug aštuoniasdešimt šešiais metrais žemiau jūros lygio.

Kai paleidau merginą, ji pailsino kojas, pamankštino kaklą ir apsidairiusi paklausė:

- Kodėl Mirties slėnis?

Našlaitis (BAIGTA)Där berättelser lever. Upptäck nu