Našlaitis (BAIGTA)

XI DALIS "Mylėk mane, kol gali"

XI DALIS

„Mylėk mane, kol gali"

Kaira

Baigiau groti paskutines natas. Uždariau klaviatūrą ir akimis nužvelgiau visas nuotraukas lentynose. Šeimos akimirkos Kipre, Rumunijoje, Paryžiuje prie Eifelio bokšto, mano tryliktasis gimtadienis, mano vaikystė. Pastebėjau, kad trūksta tėčio nuotraukos. Kodėl jos nėra? Ar paslėpiau ją nuo savęs ir kitų, kai pasitraukė iš mūsų gyvenimo, kai gedėjau? Tada ir buvo paskutinis kartas, kai visi matė mano ašaras. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai rodžiau silpnumą, kai stiprybė apleido mane. Pianinas priminė jį. Tai vienintelis daiktas išlikęs kambaryje kaip prisiminimas apie jį. Praeitą vasarą Džeimsas pasiūlė mano mamai restauruoti, kiek atnaujinti sienas, padaryti šiek tiek daugiau erdvės. Žinoma, tai buvo bandymas parodyti kaip stipriai jis nori tapti mūsų šeimos nariu ir užimti tėvo vietą, bet pastarojo dalyko jis niekada nepadarys.

Džeimsas puikus tėvas Zakui. Kasdieną vis naujas žaisliukas, vis nauja mašinytė ar pokelis saldainių. Laimingas vaikis turi puikią vaikystę ir yra viskuom aprūpintas. Negaliu skųstis, kad man blogai, bet nejaučiu šilumos savo motinai, nejaučiu šilumos ir kam nors kitam, kam nors svetimam. Sutvarstyta nubrozdinta ranka trukdė judėti. Vos sustabdžiau kraujavimą. Toks vaizdas lyg būčiau ne susižeidusi, o nukapojusi galūnes.

Nusileidau laiptais žemyn ir užvirinau arbatinuką vandens. Ėmiau ieškoti arbatos, puodelio, cukraus, šaukštelio. Jaučiausi pasimetusi net savo namų virtuvėje. Šaldytuve sugraibaliojau lėkštę vakarykščių pietų. Vienintelė mano gyvenimo problema - mokykla. Kai kuriems turėtų atrodyti, kad esu kompanijos siela, bet iš tikrųjų tokių žmonių negaliu atrasti. Pasibjaurėjimo užterštas pasaulis atima geriausius, palieka blogiausius. Vienintelis Džulijanas gelbsti, kai yra šalia. Niekas nedrįsta lįsti, kai esu su juo. Tačiau mokykloje pastaruoju metu jis lankosi itin retai, todėl kiekviena ten praleista minutė yra vienas didelis košmaras.

Kažkas susibeldė. Dirstelėjau persisvėrusi per kampą. Atidariusi duris tarpduryje išvydau keturis vaikus persirengusius Helouvyniniais kostiumais.

- Pokštas arba Saldainis! - suriko visi balsu. Tai sukėlė šypseną. Liepiau palaukti. Ištikrinau visas spinteles. Mama buvo paslėpusi maišelį kampinėje spintelės lentynoje. Grįžau ir kiekvienam įmečiau į krepšį po kelis šokoladukus. Vienas vaikis buvo varnas, kitas vampyras, o trečias drakula. Mergaitė pasakų princesė. - Ačiū!

- Linksmo Helouvyno! - palinkėjau. Jie nudulkėjo laiptais žemyn tiesiai į gatves pas kitus kaimynus.

Suėmusi maišelį jau grįžinėjau vidun, bet prie staktos išvydau savo kuprinę, kurią palikau valgykloje po inicidento su Maiklu. Prigriebusi uždariau duris ir nuėjau į virtuvę. Paėmiau arbatos puodelį, lėkštę karšto garuojančio maisto ir vėl laiptais į viršų.

Ištraukiau visas knygas iš kuprinės, parašiau Karmai žinutę. Paprašiau istorijos namų darbų. Kol laukiau, prisėdau prie kompiuterio ir įsijungiau twitter tinklalapį. Greitai patikrinau naujienas, perskaičiau kelis pranešimus, išvydau nuotrauką, kurioje Maiklas Pytersonas šypsojosi lyg jį būtų sutraukęs mėšlungis. Lyg kitokios nutraukos būtų geresnės. Antraštė skelbė: „Riedlentė padarė savo". Kaktoje žėrėjo milžiniškos siūlės. Tiesą pasakius jo veidas atrodė sutinęs. Nuotrauka įkelta prieš kelias valandas. Komentaruose dauguma klausinėjo: kas nutiko? Ar skauda? Kur nusivertei? Prieš daugiau nei dvi valandas jis dar buvo valgykloje ir išsidirbinėjo iš manęs, o tada iš Angelo ir... Išjungiau internetą ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Kol mąsčiau, gavau Karmos žinutę. Atverčiau vadovėlį ir sąsiuvinį. Lape išvydau vieną didelį raitytomis raidėmis parašytą žodį Atsiprašau. Raštas jau matytas. Atverčiau prirašytus lapus ir palyginau trumpą žodį su Brajano komentaru po paskutiniu darbu. Identiškai pasviręs raštas. Už ką jis atsiprašo? Tik po kelių minučių man nušvito įtikinama mintis. Ar jis...