Našlaitis (BAIGTA)

XIII (IIIs) DALIS "KARINĖ DRĄSA"

XIII DALIS

KARINĖ DRĄSA

„Nepaleisk manęs, kai gali turėti"

KAIRA

Jaučiausi niekas, kai voliojausi ant žemės tarp trijų stovinčių vampyrų, niekas, kai Angelas atidavė savo rūpestį kitai merginai, niekas, kai žiūrėjau į pilkas vaikino akis, bet tuo pačiu buvau kažkas, nes Džonas vos neužmušė Angelo, Našlaičio, Antgamtikos legendos, ligonio, visiško mirtininko. "Jis yra žudikas"; "Tu irgi esi žudikas"; "Žudau iš reikalo"; "O jis žudo, kad mane apsaugotų". Kol šalia manęs sėdintis vyras vairavo, aš tebespaudžiau kruviną ranką, galvą atlošusi į sėdynę, primerktomis akimis spoksodama pro priekinį langą. Nepajaučiau kaip atsidūrėme prie ligoninės kiemo, pajaučiau greitus Džono žingsnius, kuomet nešė mane į priimamąjį. Nuo čia mane perrėmė Igorio motina Ani ir dar viena seselė. Kažkas sušuko, kad iškviestų Kameroną, mano gydytoją. Kai atsidūrėme kabinete, Džonas tik tada atleido nuo manęs rankas. Toliau skausmo ir perpjautų venų nieko nejaučiau. Ani lakstė nuo stalo prie stalo, o kita trumpaplaukė seselė ruošė tvarsčius, siūlus, adatą. Džonas buvo išvytas lauk, kad jo nerimas nekeltų papildomų problemų. Sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. "Psichologinė medžioklė, Kaira"; "Jeigu nori išgyti fiziškai, turi susidoroti su emociniu skausmu" - Eleonoros žodžiai skambėjo galvoje it bažnyčios varpai. Nežinojau kiek kraujo netekau, nežinojau kaip jaučiasi Džonas ar Nolanas. Žinojau kaip jaučiamės mudu su Angelu. Esame tuščios būtybės, kurios savo nemarią, sužalotą sielą bando užpildyti sarkazmu ir pasaulio gelbėjimu. Tuštybė tikrasis mano vardas. Ne Kaira, ne Ilgaamžė, o Tuštybė.

Po valandos kitos mane paleido. Sutvarstyta ir susiūta ranka smarkiai tvinčiojo. Džonas laukė atsisėdęs ant žemės prie sienos. Pakilęs nužvelgė tuo tariamai rūpestingu žvilgsniu. Žiūrėjau į jį ir nežinojau, dėkoti ar ne.

- Apkabink mane, - reiklus prašymas atkeliavo iš jo lūpų. Iš pradžių nenorėjau to daryti, bet Džono žvilgsnis kaip visiško linčiuotojo. Dramų vienai dienai per akis, todėl pamaniau, kad nieko nenutiks, jeigu įvykdysiu jo prašymą. Neskubėdama priėjau ir sveika ranka apkabinau jį per liemenį, kitą vos vos priglausdama. Jis nieko nesvarstydamas apglėbė mane. Priglaudžiau skruostą prie jo krūtinės ir nei nepajutusi užmerkiau akis. Nors protas rėkė atsitraukti, bet kūnas pajuto palengvėjimą, pajuto keistą trauką iš kurios vargu ar išbrisiu.

Ištrūkau iš to per daug atpalaiduojančio glėbio ir grįžau į realybę, kurioje pasakos nuvestų visus į kapus. Nors sužeista ranka, ir pagyti nei nesiruošiau, vaikščiojau svirduliuodama, prailgindama kelią lyg būčiau tikra alkoholikė. Ramybė išorėje prilygo riksmui viduje. Užgniaužusi problemas dusau savyje, miriau gal tūkstantį kartų ir prisikėliau viso to pakartoti. Išėjusi į ligoninės kiemą nelaukiau Džono, paskubėjusi greitai nušokau nuo pelenais apdrabstytų laiptų, ėjau taip greitai, kad net kojos painiojosi tarpusavyje. Mane apglėbė beprotystė, psichologinė medžioklė pagaliau įvyko. Plytelėmis nuklotu keliu ėjau tol, kol pakankamai toli atsidūrusi nuo ligoninės, nuo visų akių sugebėjau sustoti. Pamynusi žolę jaučiau kaip dūstu, kaip tankiai kvėpuoju. Tas jausmas, kuomet noriu pasakyti viską vienu metu kilo aukštyn. Viskas, ką pavyko padaryti, tai pasirėmus į kamieną išlieti kelias ašaras, susigeriančias į žemę po kojomis, o tada išrėkti žvėrišku klyksmu, užvertus galvą ir pamiršus tokį dalyką kaip civilizacija ir kultūra. Riksmas neturėjo aido, bet pasklido prasmingai ir skausmingai. Kūnas degė nuo pykčio, pečiai kilnojosi iš nevilties. Vos sekundę grįžau į laiką, kai nepažinojau Angelo, kai dar nežinojau, kad su manimi kažkas negerai. Vos sekundę susivokiau, kad nugarą bado žvilgsnis. Laikydamasi pakėliau akis. Rankas į kišenes sukišęs mane stebėjo Džonas. Toje veido išraiškoje neįžiūrėjau gailesčio. Vietoj to, aiškiai parodė užsidegusį smalsumą ir susidomėjimą. Jis man tiesiog nusišypsojo.