Našlaitis (BAIGTA)

XIX DALIS "NUSLĖPTI ĮKALČIAI"

XIX DALIS

NUSLĖPTI ĮKALČIAI

„Mes visi Eretikai"

ANGELAS

- Pyksti? - uždarant duris išgirdau Kairos balsą. Atsisukau į ją nujausdamas, ką galėtų reikšti šis klausimas. Žvilgsniai susidūrė, mintys surišo galus tarpusavyje, bet negalėjau jai pasakyti, kad tai mane įžeidė, kad pasijutau jai visiškai svetimas.

- Ne, - melas kartais gelbsti iš padėties. Žmonės turėtų mažiau meluoti. Jis griauna gyvenimus. Jis griauna mus pačius. Kai ji suriko mokyklos sporto salėje, aš išgirdau pirmas. Net būdamas antrame aukšte galėjau jausti kokia įsigandusi mergina tuo metu buvo. Ir tada aš mečiau visus popierius, nustojau viską pasakoti ir išlėkiau iš kabineto, bėgau laiptais žemyn, kad įsitikinčiau, kad būčiau tikras jog klausa mane apgavo. Deja, apgavau pats save. - Tau viskas gerai? - net ir po šimtojo karto paklausęs norėjau tą patį pakartoti dar kelis šimtus. Norėjau „mesti" suaugusį „aš" ir pasielgti kvailai, tapti egocentrišku paaugliu, nerūpestingu ir neatsakingu, pulti ir apkabinti ją prie visų akių, kiek tuo metu jų žnaibė mano nugarą. Bet tada tegalėjau stovėti ir nuleidęs rankas stebėti jos ašaras, išsigandusį veidą, baimės apakintas akis, pasimetusią ir nereaguojančią į realybę. Taip, tai žaloja. Taip, tu gali išprotėti, ir ne, tu negali dėl to numirti. Psichologinis skausmas lyg ritmingai, kasdieną į medieną besidaužantis plaktukas. Toks skausmas yra pats pačiausias. Ir dabar stovėjau du su puse metro nuo jos. Nežinojau ką pasakyti, nežinojau ar noriu ką nors pasakyti, nežinojau ar verta kalbėti. Žengiau žingsnį link jos. Kaira atsakė tuo pačiu. Ji paskubomis atėjo iki manęs, puolė man į glėbį, o aš neištvėręs, būdamas tikras idiotas ją apkabinau ir tvirtai prisiglaudžiau. Jos rankos įsikabino į mano megztinį. Šalia jos esu aš, todėl ji susitaikys dėl visko, kas vyksta. Susitaikys taip, kaip susitaikiau aš, kai šalia manęs nebuvo nieko. Kai iškenčiau ne tik šį antgamtinio pasaulio pažinimą, bet ir vampyrizmą, kai kraujas traukė mane, lyg serijinį žudiką prie naujų aukų.

- Ne. Man negerai, - prikimusiu balsu pripažino ji atrėmusi galvą man į petį. Prisipažįstu. Aš vampyras. Aš žudikas! Patys skaudžiausi žodžiai prieš dvyliką metų atnešę man palengvėjimą. - Kas tu? - pakėlusi akis paklausė pačio svarbiausio klausimo.

- Blogio medžiotojas. Tik tiek. Nieko ypatingo, - pamelavau. Kai lieku vienas dažnai apsvarstau visas galimybes, bet kai Kaira į mane taip žiūri, aš nustoju norėti, pasakyti, kas iš tiesų esu. - Tu ištversi, - suėmiau ją už pečių. - Tau tereikia savimi patikėti. Mes tai išspręsim, Kaira, - raminau ją. - Ir man reikia tavęs, - po minutės pridūriau taip, kad net pats susigraudinau, pirmą kartą pabučiuodamas ją į kaktą. Ėmė skambėti mano telefonas. Atleidęs ranką įkišau pirštus į kišenę ir atsiliepiau.

- Kur esi? Man tavęs mirtinai reikia, - paskubomis prakalbo Igoris.

- Man irgi tavęs gyvybiškai reikia, - pritariau. - Aš dvare su Kaira, - jaučiau kaip ranka švelniai spustelėjau merginą prie savęs, lyg kažkas bandytų ją manęs atimti. Gal auga naujas vampyriškas refleksas? Jau geriau to nebūtų. - Gerai. Laukiu, - baigiau, o tada sužiurau į merginą. - Nori arbatos? Pasiūlyčiau daugiau, bet šaldytuve pelės pasikorė, o Zifas nenori to ištaisyti, - išsišiepiau. Kaip nenorėjau jos paleisti. Tai šildė ir ramino mane.

- Arbata tiks, - liūdnai atsakė ji. Todėl ilgai netrukęs per kelias minutes suvaikščiojau iš virtuvęs į kambarį.

Kol Kaira gėrė arbatą, aš prisiminiau vieną naudingą daiktą dėdės kabinete. Žinojau, kad Zifas tokią turi. Lentą, kurioje anksčiau braižydavo visokius grafikus. Atidavė tam savo trisdešimt brangiausių gyvenimo metų ir todėl jis dabar toks turtingas.