XV DALIS (IIs) "MELO MĖGĖJAI"

436 29 5
                                    

XV DALIS

MELO MĖGĖJAI

"Ką manėme, jog žinome - buvo praryta tiesos"

IGORIS

"Atrodau gyvas, bet neaišku, koks iš tikrųjų"

Prieš dvi dienas viskas atrodė labai blogai. Ne, niekas nepasikeitė ir po jų. Iš lėto ir pamažu gyju. Nesiskųsiu dėl skausmo. Prisipažinsiu, pačiam pabodo to klausytis. Tą dieną prieš išeidamas gavau Evos numerį. "Jeigu reikėtų užsiūti daugiau siūlių" - nusišypsojo susidrovėjusi. Žinoma, paėmiau ir padėkojau už sugaištą laiką, atsakomybę už svetimo žingsnį į jos saugius namus. Pamenu, iki pat vakaro mudu su Banditu sėdėjome ant laiptų. Kol rijo paskutinį Evos nupirktą bananą, buvo ramus. Aš tiesiog sėdėjau, klausiausi jo čiaumojimo. Sumišęs stebėjau vieną, kitapus gatvės stovinčio automobilio tašką. Galvoje sukosi siaubingos mintys. Atplaukdavo per rūką ir dar kelios, bet tai ne tas pats. Pirmas dalykas - turėjau kai ką pripažinti, o tai man buvo be protiškai sunku. Beždžioniukas nusiropštė nuo laiptų, pažvelgė juodomis pupų formos akimis į mane. Uodega mosikavosi į šalis, o aprišta galva sukiojosi kas tris sekundes į visas puses. Gyvūnas atrodė liūdnas, susikrimtęs. Ko gero, tai dėl banano. Jis jam buvo paskutinis.

- Negaliu tavimi pasirūpinti, Bandite, - liūdnai tariau. Jis susigrūdo leteną į burną. - Aš pats negaliu savimi pasirūpinti. Jie žinos kaip elgtis. Taip bus geriau, - Banditas tuoj pat užsikorė laiptais į viršų ir pasislėpė už mano nugaros. - Žinau, - pritariau jo baigštumui. - Knisa, kai niekam tu nereikalingas.

Galiausiai paėmiau jį ir nunešiau į gyvūnų globos namus. Kai prižiūrėtoja bandė paimti Banditą, šis letenomis įsikibo į mane taip, lyg tai būtų visai ne beždžionė, o mylima mergina. Atkabinau, o jeigu teisingiau, tai atplėšiau jį nuo savęs. Liūdnos akelės lyg supyko, lyg sutriko ir nuliūdo. Tai štai - dalykas, kurio negalėjau pripažinti visą savo gyvenimą.

- Pasirūpinkit juo, - nusivylęs savimi paprašiau moters, kuri bandė išlaikyti Banditą. Jis vėl susigrūdo leteną į burną ir žiūrėjo į mane. Apsisukau ir nenoromis išėjau. - Aš nepratęs užsitarnauti. Aš įpratęs viską gauti, - leisdamasis laiptais, skaudančias rankas sugrūdęs į kišenes sumojau tyliai. Kuo labiau tolau, tuo liūdniau jaučiausi. Pamėgau Banditą per kelias dienas. Pamėgau jį, nes jis pamestinukas, nes toks pat kaip aš, pripratęs gauti nuskintus bananus, o ne augančius ant medžių. Jis gyvenimo vagis iš prigimties, tačiau čia buvo jo stotelė. Man reikėjo lipti savojoje. Reikėjo nuo kažko pradėti, todėl taip ir padariau. Sustabdžiau taksi ir nuvažiavau pas Angelą. Sargas budintis naktį prie vartų praleido nenoromis, tačiau dvaras buvo užrakintas. Netrukau akmenukais apmėtyti Angelo miegamojo langą. Jis pasirodė. Nemiegojo, nes degė naktinė kambario šviesa. Įleidęs vidun jaučiausi ne kaip. Buvau skolingas jam paaiškinimą, o tai gali nemažai kainuoti. Vos tik atsidūrėme jo kambaryje, vos tik jis uždarė duris, man atsisukus, Angelas puolė ir broliškai, iš visų jėgų apkabino. Man reikėjo brolio, o jis buvo čia.

- Igi, kur tu buvai? - tą kartą ištarė jis. Nežinojau, kiek iš tikrųjų jam rūpiu, tačiau Angelo nerimas buvo tikras.

- Nežinau, - tiesiai šviesiai atsakiau. Evos namai, skersgatviai, zoologijos sodai, pragaro koridorius - visa tai nublanko prieš tikrąjį mano priešą - nežinomybę. - Aš esu kare, Angele, kare, kuriame neberandu kelio, - atsitraukęs jaučiau riedančią ašarą karštu, žaizdotu skruostu. - Nori žinoti, kas vyksta, Angele? - pasimetęs nežinojau, ką jam pasakyti, ką nuslėpti. Kiekvienas įvykis turėjo siaubingą prasmę, grėsmė, kuri bus užsiundyta ant visų, jei kas nors man padės. Giliai kvėpavau, ketinau viską pasakyti, bet jo žodžiai mane sustabdė.

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now