XIV DALIS "PRIVATI ERDVĖ"

660 56 4
                                    

XIV DALIS

PRIVATI ERDVĖ

„Atkeršyk už tuos, kuriuos praradai"

KAIRA

Susiruošusi į mokyklą, nusileidau laiptais žemyn. Paskutinė pakopa nusilupusi, išlaksčiusios skeveldros. Virtuvėje pusryčius ruošė mama. Pasisveikinusi nuėjau į darbo kambarį. Nuo ankstyvo ryto jame tvarkėsi Džeimsas. Kaktoje spindėjo kelios kreivos siūlės, tvarsčiu apvyniota galva. Jis rinko knygas ant žemės į nedideles krūvas. Kabineto sienos jomis nukrautos, todėl nenuostabu, kad tas padaras viską išvartė. Iki šiol manyje viskas paraližuota. Smegenų ląstelės neapima tokios stambios ir nežemiškos informacijos. Sutrikusi šypsena palydėjo mane lyg rytinis pasisveikinimas. Rašomasis stalas apverstas, dokumentai išvartyti, kompiuteris sugadintas, lentynos išlaužytos. Žengdama per išmėtytus daiktus, dairiausi į visas puses nieko konkrečiai neieškodama. Šioje namo pusėje būnu mažiausiai, todėl kai kurie daiktai matomi pirmą kartą. Apėjau stalą ir pastačiau paparčio stalelį kampe prie pat lango.

- Vis dar negaliu patikėti, kad čia buvo įsilaužę vagys. Sunkiai pamenu, kas nutiko. Galvoje visiška migla, - dvejojo jis. Džeimsas nepamena Mollo vampyrų ar vėlių, ar vaiduoklių, ar kažko. Nepamena Angelo nutaikyto ginklu jam į pakaušį, nepamena baisių veidų. Pasiekiau kelis skaitinius iš po spintos apačios. Stodamasi suvokiau, kad užrakintas stalčius praviras. Spyna buvo sugadinta. Džeimsas ir toliau vapėjo kaip per rūką, o aš pasislėpiau už lūženų ir tyliai atidariau. Čia gulėjo daiktai, kurie nekėlė didelio susidomėjimo. Sklaidydama nereikšmingus daiktus iš kampo į kampą nusivyliau savimi, todėl uždariau. Stalčius atsidarė. Kilstelėjau antakį. Vėl stumtelėjau. Pokštelėjo, tačiau atsitrenkęs vėl prasivėrė. Akies krašteliu dirstelėjau į Džeimsą, o tada tuoj pat ištraukiau visą stalčių ir prisiplojusi prie žemės pakišau ranką. Kažką užčiuopusi tuoj pat ištraukiau. Odiniu viršeliu įrištas dienoraštis. Tuoj pat atverčiau pirmą lapą. "PDS" - antraštės pavadinimas. Trys raidės ir jokio paaiškinimo. Tai ne Džeimso darbinė knyga ir ne mamos užrašinė. Tuoj pat praėjau pro Džeimsą. - Gal tave nuvežti į mokyklą? - paklausė jis.

- Ne, nuvažiuosiu pati, - patikinau jį. Einant link paradinių durų išgirdau verkiant Zaką iš antro aukšto koridoriaus. Mažiausias šeimos narys pabudo. Mama tuoj pat atsisveikino ir nulėkė viršun.

Spėjau įlipti į autobusą, surasti laisvą vietą, prisėsti dvidešimčiai minučių. Ir vėl nieko negirdžiu iš Džulijano. Rašiau, skambinau, bet jis neatsako. Kur pradingo?

Išlipau iš autobuso su srautu mokinių. Spoksodama į titulinį puslapį, traukiau link mokyklos. Rytinė rudens saulė plieskė į akis. Šiluma skverbėsi pro drabužius, šaliką ir kepurę. Vėją vos jutau. Girdėjau muziką. Kažkur netoli mano ausų grojo garsi, kovinga ir nepaprastai gera daina. Perrėjusi automobilių aikštelę išvydau daugiau kaip penkiolika mokinių stovinčių atokiu ratu krepšinio aikštelėje. Šalia kažkieno juodas lenktyninis motociklas. Tik tada, kai vaikinas atsilošė visu ūgiu supratau jį pažinojusi. Igoris užsikėlęs koją, juodo kepuriuko snapą nusukęs į šoną gėrė alų ir stebėjo dvikovą. Nuleidau knygą. Ji manęs nebedomino. Centre sukinėjosi Džulijanas. Jo prasegta odinė striukė plaistėsi į šalis, šalikas nukrito jam besisukant ant rankų. Vaikinas rodė savo breiko judesius. Penkerius metus jis lankė šokius. Vėliau susipyko su tėvu. Pastarasis nebefinansavo jo veiklos. Džulianas mėgėjas. Iš kitos kepurės pažinau antrą keliais metais vyresnį vaikiną. Kur Igoris, ten ir Angelas. Kilstelėjusi antakį stebėjau judviejų draugišką kovą ir mąsčiau.

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now