Našlaitis (BAIGTA)

XIV (IIIs) DALIS "MIRTIS LAIMINGA BŪDAMA ŠALIA"

XIV DALIS

MIRTIS LAIMINGA BŪDAMA ŠALIA

„Ieškote tobulybės. Jūs tokios nesurasite"

KAIRA

Vidury nakties išsirioglinę iš suverstos angos, likusias tamsias valandas praleidome Džono mašinoje. Vienas iš mūsų, aš, liko sėdėti priekinėje sėdynėje, o kitas visu ūgiu išsitiesęs švilpė ant galinės. Tiesa, Džonas siūlė miegoti kartu. Jis buvo įsitikinęs, kad tilpsime, bus šilčiau ir saugiau. Deja, tai įvyko nebent jo vaizduotėje.

Ryte čiupinėjau persisukusį kaklą. Be to, nejaučiau ir kairės rankos pirštų. Sužeisto riešokraujas susigėręs į tvarstį, sudžiūvęs. Negyjau, nes ko gero nenorėjau. Manipuliuoti šiuo gebėjimu aš neįgudusi, kūnas kaip ir protas manęs nesiklausė. Giliai viduje aš vis dar silpna mergaitė, psichologinės medžioklės taikinys.

Kai dirstelėjau į galą, Džonas vieną ranką laikė po galva, o kitą ant ramiai besikilnojančios krūtinės. Tiesa, po to, kai vakar sutriko jo antgamtinė pusė, Džonas ir liko neatvirtęs.Užmerktos akys priklausė žmogui tik iš dalies. Iltys, smaila, odos spalvos, švelni ausis kyšojo netoli sėdynės atlošo. Juodas snukis karts nuo karto sujudėdavo tarytum uostinėjo orą, saugojosi nuo problemų. Kojos kaip ir rankos pavirtusios į juodų nagų, odos spalvosletenas. Jo antgamtinį kūną dengė tie patys, dar naktį dulkėse išvolioti drabužiai - juoda,šilta odinė striukė ir tos pačios spalvos kelnės.

Kelkraštyje, kuriame stovėjo mašina neegzistavo jokia gyva būtybė. Pro priekinį stiklą sklandė itin tirštas rūkas. Įdomiausia tai, kad nustojo kristi pelenai. Savaitę trukęs pustymasbaigėsi, tik neaišku kodėl. Maisto prekių parduotuvės uždarytos, kepyklėlė dešinėje taip pat nedirbo. Pilvas burzgė, bet regis tai buvo mažiausia šio ryto problema.

Lauke kažkas vyko. Baimė išlipti laukan neleido pajudėti. Žemės drebėjimas pagal vienus - gamtinė stichija nuo kurios toli gražu nepabėgsi, pagal kitus, pagal tokius kaip aš, kaip Džonas ir kiti maniškiai - yra nauja arba tolimesnė šio užsitęsusio karo problema.

Visgi išlipau. Dureles privėriau kaip įmanoma tyliau. Anubių klausa gera, bet vienumoje vieną kitą minutę tikrai turėsiu. Šiltą kūną suvirpino šaltas oras. Toliau savo kojų daugiau nieko nemačiau. Rūkas temdė miesto gatves, pastatus ir beužgęstančius naktinius žibintus. Žingsnis po žingsnio link vienos pusės. Negalėjau suvokti, kur tiksliai einu, bet nuojauta kuždėjo, kad krypstu į šią pusę ne be reikalo. Rankomis užčiuopiau drėgną medžio kamieną. Greičiausiai esu kažkur netoli parko. Vadinasi šalia mokyklos, visai čia pat tėvo tunelių. Norėčiau vietoj akių turėti priešrūkinius žibintus. Gal tada įmatyčiau, kas egzistuoja priekyje manęs. Pelenai, žolė ir purvas. Buvau vidury parko. Kiek drąsiau paspartinau žingsnius. Pirštų galai jau nieko nebelietė, o mano koja pakibo ore. Staigiai susvirduliavusi, suplevenau abejomis rankomis, mečiausi atgal į parko pusę ir išsilaikiau nenukritusi. Susiėmusi už širdies kurį laiką mirksėjau. Akimirką pamaniau, kad sustos širdis ir nebereikės rūpintis visomis šiomis problemomis. Deja, atgavusi kvapą vėl atsargiai prisiartinau prie tuštumos. Koją iškėlusi iš tiesų jaučiau visišką orą. Toje vietoje, kur turėjo būtižemė, dabar buvo duobė. Salemas skendo mistiniame siaube, kurio nei vienas iš mūsų negalėjo perprasti. Kūnas šiurpo nuo blogos nuojautos. Gal rūkas ir neleido pamatyti, kas vyksta visame mieste, ką sugriovė žemės drebėjimas, bet buvo aišku viena, kad kažkam reikia miesto po velėna.

Atsargiai grįžau atgal link mašinos. Už vairo jau sėdėjo Džonas. Jis vartė rankose raktelius, o man įlipus nei nepakėlė akių. Susiraukusi žvelgiau į jį ir nesupratau, kodėl jis taip atrodo.