XVII (IVs) "IŠDAVIKAS"

139 17 4
                                    


XVII DALIS

IŠDAVIKAS

"Jeigu nežinočiau, kas per išpera jis yra,

tai pamanyčiau, kad Dievo siųstas avinėlis"

ANGELAS

Dingus Kairai iš mano akių, tik tvirtai suspaudžiau rondelį, o toliau jau kaip pašvietė.Vienam neriant tiesiai į mane, tuoj pat mečiausi ant subinės ir praslydau pro šlapias grindis, dešine ranka užsikabindamas už Aklojo blauzdos, tuo pačiu durklu perpjaudamas dešinę koją. Vampyras sužviegė, o kai truktelėjau su savimi, jis visu svoriu įvirto įpelkę. Stojausi ant kojų ir pasiruošiau dar vienam raundui. Tik šį kartą šoko į akis dviese. Persisukęs traukiau iš kairės kojos stovinčiam iš kairės, kol tuo tarpu į nosį vožė stovintis iš dešinės. Apsvaigęs mečiausi atgal ir vos neįkritau paskui pirmąjį, kuris vis dar skendo tarp visos tos dvokiančios žuvienės. Atstatęs pusiausvyrą, pasiruošiau puolimui. Iš nosies jau kraujavo gana nemažai, tačiau nusivalęs tik susikaupiau dar vienam smūgiui.

Gyjau išties greitai. Viskas dėl Kairos kraujo lakstančio mano venose. Aš jai skolingas gyvenimą.

Smūgiavęs į veidą atsistojo iš kairės, o prie jo prisijungė dar du per vidurį. Bėgau į juos. Jie į mane. Pirmas vožiau kumščiu ir gavau atsakomąjį. Dar vieną perrėžiau nuo galvos ligi bambos. Uždusęs nusibraukiau prakaitą nuo kaktos, išspjoviau tirštą, kruviną seilę čia pat savo kojos. Nužvelgęs sienas užfiksavau keletą dalykų, todėl primygtinai verčiau save laukti, kol jie pasileis bėgti link manęs. Kai taip nutiko, iš karto traukiausi į kairę, įsikandau durklą ir šokau ant grublėtos sienos, it voras užsikardamas ligi pat lubų. Žinojau, kad pavyks, nes sienos kibios, o vampyro nagai aštrūs. Be to, greitis, tai kas neleido mano kūnui ilgai užsilaikyti vienoje vietoje. Kol jie susigaudė, kad manęs nėra ant žemės, pralindau pro pusapskritimę arką ir visomis sienomis nurėpliojau ilguoju koridoriumi į visiškai kitą pusę, kurioje dar neteko apsilankyti.

Vienu šuoliu nusileidau žemyn ir pasileidau kairėn. Pasigirdo tas pats daužymasis. Vėl visus įspėjo, kad laksto bėglys. Po visomis pusėmis vienos kameros, vieni kalėjimai, vieni kaliniai ir vergai. Čia netruko vytis Aklųjų gauja. Šį kartą jie buvo su pagerintomis nindzių lazdomis. Bėgte lėkiau nežinia kur, tačiau turėjau išnaršyti praktiškai viską, jei norėjau surasti Marianą.

Todėl landžiojau po visus kampus, laksčiau sraigtiniais laiptais, perbėgdavau kažkokius koridorius su daugybę posūkių, leidausi žemyn, o kai kada ir vėl aukštyn. Nesuvokiau nei kur esu, nei kaip reikės grįžti.

Staiga išlėkiau į milžinišką menę. Grindinys pasikeitė. Po kojomis milžiniškos granito spalvos plytos, o priekyje įmantrus sostas su išsikerojusiomis, sausomis šakomis. Krūva paveikslų, vaizduojančių mitines būtybes, auksiniuose rėmeliuose, kurie švietė iš toli. Lubos čia skliautuotos, jautėsi nežmoniškai žema temperatūra.

Bėda buvo ta, kad tame itin nepatogiame soste galvą nunarinusi sėdėjo Mariana. Ji nei pririšta, nei surakinta. Tiesa, veidas jau visai užtinęs. Bėgdamas link jos žinojau, kad prisišauksiu bėdą. Nors kuriam laikui atsikračiau paskui lakstančių Aklųjų, tačiau žinojau, kad čia visiški spąstai. Neturėjau pasirinkimo. Be jos neketinau išeiti. Užlipdamas kas antrą nutrintą, platų, senovinį laiptą, puoliau prie vampyrės ir patikrinau ar ji dar gyva. Pulsas yra, o ir širdis dar plakė, tačiau netekusi sąmonės. Ir tada užuodžiau papildomą vampyro kvapą. Atsitiesęs atsisukau į Elajų, rankose laikantį pagerintą – spygliuotą nindzių lazdą.

Našlaitis (BAIGTA)Opowieści tętniące życiem. Odkryj je teraz