XIII DALIS "GAUDYNĖS"

780 54 8
                                    

PERSPĖJIMAS: ŠI DALIS LABAI ILGA, BET NEATSIPRAŠYSIU UŽ JOS KIEKĮ. TAIP TURI BŪTI :) TIKIUOSI TAI JUMS NESUTRUKDYS. LAUKIU JŪSŲ KOMENTARŲ :)

XIII DALIS 

GAUDYNĖS

"Mylėčiau tave vien už įsitikinimus"

Nulipau nuo motociklo ir užlipęs laiptais žemyn pasirėmiau į turėklą. Kojas susikėlusi ant minkšto krėslo jau laukė Kaira. Jos plaukai buvo supinti į storą kasą, kelios sruogos iškritusios. Vilkėjo šiltą megztinį ir vilnones kojines. Nusišypsojau ir atsisėdau ant turėklų.

- Kas neduota tau ramybės? - paklausė ji. Akys nei nemirksėjo žiūrėdamos į mane. Jos tokios gilios, tokios mėlynos, toks bedugnis vandenynas.

- Nežinau nuo ko pradėti... - sutrikau rankas sunerdamas viena į kitą.

- Gal nuo to, kas buvo tas užpuolikas? - taip nenorėjau jai sakyti. Kaira manimi nepatikės.

- Negaliu paaiškinti, kas jis, nes pats nesu tikras, bet iš to ką mačiau jis buvo vaiduoklis. Jo bendrininkas taip pat. Mudu su Igoriu nesuvedame galų.

- Kodėl gi nepasakius viso to policijai? - paklausė ji.

- Sakykim, kad žemiškieji kriminalistai čia nieko nepadės, - papurčiau galvą.

- Žemiškieji? - pakreipė galvą ji. Kaira išlipo iš šilto krėslo. Aš atsilošiau atgal. Ji pasirėmė rankomis ir įkalino mane. - Tai kas gi tu? Manęs kaip visų kitų tu neįtikinai esąs istorijos mokytojas. Kas tu, Angele? - primerkė akis ji. Mylėčiau tave vien už įsitikinimus.

- Istorijos mokytojas buvo mano tėvas. Atvažiavau čia tikėdamasis surasti savo tėvų žudiką. Įklimpau į kitų bėdas, - galiausiai prisipažinau. Jos akys sušvelnėjo. Nuleidau rankas ant turėklų ir suspaudžiau medieną. Kas kartą kalbėdamas apie tėvus noriu virsti ir perplėšti kam nors gerklę. Kairą švelniai padėjo savo rankas ant manųjų. Ta šiluma cirkuliuojanti po mano oda, tas prisilietimas virpinantis visas mano venas. Iš aukščiau stebėjau jos veidą, jos akis, jos lūpas ir svajojau nustoti būti toks suknistas mulkis.

- Tavo tėvai ir buvo tie, kurių netekai būdamas aštuonerių? - susikrimto ji. Linktelėjau. - Ką nori žinoti? Nesu tikra, kad padėsiu kuom nors.

- Tas vaiduoklis žiūrėjo į tave. Jis taikėsi į tave, bet laukė. Jis nelaukė kitų aukų. Tiesiog nužudė. Gal ką nors pažinojai iš jų trijų? Delfina Bančer, Titas Hazlemas, Dangiris Bet.

Kaira papurtė galvą.

- Galėčiau paklausti tėvų. Įsitikintume ar jie ką nors žino, - mąstė ji. Supratingai linktelėjau. Tarp mudviejų įsisvyravo tyla. - Kodėl nepasakei anksčiau?

- Važiuosiu. Turiu daug darbo. Jeigu ką nors sužinosi paskambink man, prašau, - tuoj pat perkėliau kojas per turėklus ir nušokau ant šaltos žemės. Kaira nesulaukė mano atsakymo. Niekam nelinkėčiau jo žinoti.

Brajanų rūsiuose slampinėjau ilgą laiką. Knygų prigrūstoje patalpoje ieškojau informacijos. Vyliausi, kad mano tėvas jau buvo susidūręs su šiuo monstru, vyliausi, kad jis tai užrašė. Mintyse atkūriau vaiduoklio atvaizdą. Panašu, kad vienas bėgo, o kitas lyg lyderis darė tai, ką norėjo. Dienoraščiai aprašinėjo krūvą įvairiausių mitinių būtybių. Nei nebuvau tikras, kad tokios kaip Murcielagai išvis egzistuoja. Braukiau per puslapius, mėčiau kiekvieną perverstą užrašinę į šonus. Galiausiai prisiverčiau užsidėti pirštines ir pasiimti knygą padengtą vampyrams draudžiama medžiaga. Iš lėto skaitinėjau, o ties keturiasdešimtu puslapiu pagaliau sustojau. Užteko akimis nužvelgti tekstą, kad suvokčiau, jog tekstas užrašytas čigonų kalba. Ėmiau keiktis. Suskambo telefonas. Išsitraukęs atsiliepiau. Skambino Igoris.

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now