IV (IVs) DALIS "DERĖJO SU JUO KAIP KAULAS PRIE KAULO"

171 18 2
                                    

IV DALIS

Derėjo su juo kaip kaulas prie kaulo

„Palikau juos krūvoje, o renku dalimis"

ANGELAS

Igoris pats pirmas nušoko žemyn paradiniais bažnyčios laiptais. Šuolis neprilygo žmogiškam judesiui. Lėtas ir lengvas tarytum tam visai nereikėjo jokių pastangų. Atrodė, kad draugas sekundę sklandė, leisdamas kojoms tiesiog pailsėti.

Tas veidas, kurį mačiau nebuvo panašus į jokį kitą. Su daug kuo buvau susikovęs, daug ką užmušęs ir daug kam nusukęs galvas, bet Igoris buvo kažkas kitas, kažkas, kas nepriklausė Antgamtikai.

Jo beždžionė, Banditas, derėjo su juo kaip kaulas prie kaulo. Jiedu buvo neišskiriami ir kiekvienas judviejų judesys paženklintas agonijos pilna ištikimybe. Nesijautė gėrio, tik visiška neapykanta ir liūdesys. Gaubtas ant kaukolės kažką simbolizavo. Aš praleidau visą Igorio gyvenimą vos per mėnesį. Jis kentėjo, o manęs šalia nebuvo.

Kaira šlubuodama ėjo pati. Persimetęs per sprandą dar kurį laiką laikiau už rankos. Psichologiškai sunaikinti mano draugai - Rafaelis dingęs, Marianos ir Džono egzistencija išgaravus. Igoris kaip lavonas, o Kaira kenčia pati nuo savęs. Palikau juos krūvoje, o renku dalimis.

- Kas tu toks? - iš lėto žingsniuodamas šlapiu asfaltu visiškoje tamsoje, galiausiai sustojau. Kol apgriautoje bažnyčioje vyko neaiškus pokalbis, lauke pylė kaip iš kibiro, ir Igoris visvien sugebėjo atvažiuoti sausut sausutėlis. Jis it kokia šmėkla ilgu apsiaustu ėjo prieky manęs, o gyvis kraipė barškančią galvą į visas keturias puses. - Kas tu toks?! - surikau nežmonišku vampyro balsu. Igoris sustojo ir pakėlė galvą į pajuodusį vakaro dangų. Kaira nuspręndė atleisti nuo manęs rankas.

Tik dabar susivokiau, kad kurį laiką mane buvo apėmęs šokas. Igoris atsisuko, nusitraukė gaubtą ir dar kartą parodė tuos tamsius plaukus paverstus į dredus.

- Jau sakiau. Esu Pragaro šoklys ir priklausau Trejetui, - pasyviai atsakė jis lyg tai būtų savaime suprantama. - Niekas nebėra taip, kaip anksčiau. Miegodamas praleidai daugiau nei per visą savo gyvenimą, - pakėlęs ranką akių lygmenyje ėmė gniaužti kaulus, kurie lankstėsi per sudūrimus. - Matai šitą fenomeną, Angele? Tai vadinama prakeikta išdavyste, - sugriežė dantimis. Jo žandikaulis kraupiai persikreipė į dešinę. Kieno išdavyste? Jau žiojausi, bet jis man neleido prabilti. - Ir jeigu kada nors išduosi mane, tai šiame pasaulyje dviems parazitams vietos bus per mažai, - tai nepriminė maskviečio, kuris išgelbėjo mane persekiojimo ir medžioklės metu. Supratingai kartą linktelėjau. Igoris atsakė tuo pačiu.

Kaira tik stebėjo Banditą, kuris karstėsi ant Igio it ant kokio medžio.

- O dabar išgelbėkim Plaukuočių, - jis kalbėjo apie Rafaelį, mano dvynį. Igoris išmetė žetoną, kuris atitiko Oktagono kambarį. Viena pusė tuščia, o kita pažymėta dviem į priekį žengiančiom kojom.

- Kas tai? - atsargiai paklausiau.

- Teleportacija arba...

- Arba išmanusis pragaro telefonas, - iššiepė sukirmyjusius dantis kažkoks nepažįstamas padaras.Rankas laikė sukišęs į suplyšusios odinės striukės kišenes, nuo jo itin menkai kilo garai, ko nepasakyčiau apie Igorį.

Ir tik tada mudu su Kaira apsidairėme. Viskas, kas ligi šiol buvo gyva, dabar pavirto į ledą, papuoštą tokiu šerkšno kiekiu, kad nušaltų visos panagės. Nejaučiau šalčio, nes pats ne iš apšildintos planetos, tačiau jau Kaira glostė save ir drebino lūpą. - Tau nešalta, Ilgaamže, - pakilnojo pusiau nuplikusius antakius. Kaira lyg susivokusi pakartojo šią mintį ir pamažu aprimo nuo purtomo šalčio.

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now