XXII DALIS "BROLYSTĖS IDEALAS"

661 40 2
                                    

ĮSPĖJIMAS! KAS ALERGIŠKAS ILGOMS IR LABAI ILGOMS DALIMS GALI NESKAITYTI, NES PRAPULS... O ŠIAIP TIKIUOSI PATIKO IR VISKĄ APRAŠIAU LOGIŠKAI IR GERAI. LAUKSIU JŪSŲ ĮVERTINIMO :) 

XXII DALIS

BROLYSTĖS IDEALAS

"Lenktyniauju su laiku. Pasirodo gyvenimas laimi"

ANGELAS

Pasiėmęs su savimi knygą ir Kaducėjų paskambinau Igoriui. Jis neatsiliepė. Vis stebėjau knygoje judančius Larus. Išėjau į lauką. Mane pasitiko mėnulis. Lauke nepaprastai šviesu. Buvau pamiršęs, kad prasidėjo Baltoji naktis. Neveltui Zifas šitaip pavadino Kalėdinę šventę. Priešais savo akis regėjau vampyriškus nagus. Aš atvirtau ne savo noru. Baltoji naktis parodo visus, kurie yra ne žmonės. Vėl paskambinau Igoriui.

- Igori, mums reikia susitikti. Žinau kodėl ir kas juos žudo, - suskubau pratarti.

- Žinoma, susitikime, - pasigirdo visiškai kitas vyriškas balsas. Sustojau.

- Kur jis? - suurzgiau.

- Jis gyvas. Ir jeigu tau brangi Igorio draugystė, patarčiau atnešti Kaducėjų. Juk nenori, kad jis prieš numirdamas sužinotų jog nužudei žmogų. Kokia baisi paslaptis, - sukikeno jis.

- Jeigu jį paliesi, jeigu jam ką nors padarysi... - niršau.

- Jeigu jam ką nors padarysiu, tai tuo pačiu pribaigsiu ir tavo mergiotę, - pagrasino jis. - Lauksiu Amite. Tikiuosi nereikia nupiešti piešinėlio kur jis yra, Vampyrų medžiotojau, - pyp pyp pyp. Jis baigė pokalbį. Sėdau į mašiną ir išvažiavau. Kaip man apsaugoti du brangius žmones, jeigu jie skirtinguose galuose? Kaip pasilikti Kaducėjų, jeigu jį reikia atiduoti?

Amitas stovėjo kitoje Erškėčių upės pusėje, giliai apsnigtuose miškuose. Kodėl jis nusprendė susitikti prie psichiatrinės ligoninės? Kad niekas nepamatytų? Turėjau pervažiuoti per tiltą. Akys sugrįžo prie prakeiktų turėklų, per kuriuos paleidau Landaną. Sustojau pakėlėje ir išlipau. Viskas. Nuo čia turėsiu eiti pėsčiomis. Peršokau žemėjančius turėklus ir tvirtai laikydamas Kaducėjų, ėmiau leistis nuokalne žemyn. Apsnigęs kalnas buvo toks slidus, kad vos laikiausi. Galiausiai pasileidau bėgti mišku link šiurpaus, atokiai pastatyto pastato. Tankiai išaugę medžiai trukdė, todėl teko žiūrėti, kur statau pėdas, mat išsikišusių šaknų čia buvo daugiausiai. Nusileidau dar viena nuokalne, peršokau kelis griovius. Staigiai sustojau. Niekada nesu čia buvęs. Žinojau, kuo Salemas garsėja. Amito psichiatrinė pastatyta virš pelkės. Kaip po velniais jis dar nesusmigo į ją? Smirdanti, vietomis burbuliuojanti pelkė neužšąlusi, auga siaubingos žolės, medžiai ir gyvena neaiškūs gyviai. Neveltui čia niekas nesilanko. Pastatas atrodė apleistas. Visos sienos apaugusios storais vijokliais, pasipuošęs blizgančiais voratinkliais ir savo gyventojais. Nedideli, grotomis aptverti langai, pilkos plytos ir keletas tos pačios spalvos kolonų. Kas toliau?

- O tau tas rusas išties brangus, - pasigirdo aidintis balsas. Ėmiau dairytis, vampyriškomis akimis ieškojau savo priešo, žudiko, vagies, grasintojo, tikro sadisto, viską apie mane žinančio asmenio.

- Paleisk jį. Atnešiau skeptrą. Aš čia vienui vienas. Tau nėra reikalo slėptis, - užrikau storu vampyro balsu. Slidžiu medžio kamienu, kuris įmigęs pačiame pelkės vidury, nuslydo, juodą striukę vilkintis jaunas vaikinas. Nepažinau jo, nes lygiai taip pat kaip ir mane, Baltoji naktis žudiką pavertė tikruoju veidu - vampyru.

- Tu man nepatinki, - sušnypštė jis. Naguotomis, pirštinėtomis rankomis laikėsi įsikibęs medžio žievės, kojomis įsispyręs į medieną, lyg gyvūnas, kuris jau seniai gyvena šiame miške. Akys safyrinės ir puoštos piktu žvilgsniu, užbrėžtu ir betkokia kaina pasiekiamu tikslu. Tokio mėlynumo akis vampyras gali turėti tik tuo atveju, jei buvo paverstas ne savo noru ir dabar yra kažkam pavaldus. Dažniausiai savo gyvenime sutinku Topazinių vampyrų, tokių kaip Emetas. Saulėlydžio spalvos akys, kurios žymi spyrį iš rasės, kad esi išmestas ir nepageidaujamas. Tamsiai rudi, ataugę plaukai siekė šio vaikio nedideles ausis, nagai ilgesni nei mano, o dantų komplektas aštresnis.

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now