III DALIS "Mėgaukis tuo, kas teikia laimę"

886 72 6
                                    

III DALIS

„Mėgaukis tuo, kas teikia laimę"

Angelas

Kitą rytą suradau vaikiną, kurį minėjo Haris Aspenas. Jis krapštėsi prie savo motociklo. Kadangi esu naujas mokytojas, stengiausi klausinėti taip, kad tai būtų panašu į smalsumo patenkinimą, o ne tardymą. Deja, bet vaikis visą laiką atsakinėjo žodžiu „Nežinau". Klausiausi jo širdies dūžių. Jis nemelavo, todėl greitai paleidau.

Pirma pamoka priklausė aštuntokams, antra - vienuoliktokams, trečia - septintokams. Visi klausinėjo to paties: kodėl esu toks jaunas? Kodėl negalima vadinti manęs Angelu? Kiek man metų? Dabar klausiu savęs: kaip juos galima mylėti?

Po pietų istoriją pratęsiau su dvyliktokais. Ko gero tai pati įdomiausia klasė visoje mokykloje.

- Viliuosi, kad visi padarėte namų darbus, - priminiau jiems. Pusę iš čia esančių pradėjo dūsauti, o kitų širdies dūžiai pagreitėjo perpus greičiau. Jie bijo manęs - dingtelėjo. Versdamas sekančius puslapius suvokiau, kad skyrius beveik baigtas, todėl turėtume rašyti kontrolinį. Liepiau atsakinėti į klausimus. Niekaip negalėjau įsijausti į šį reikalą. Jie erzino mane. Iš vieno atėmiau telefoną. - Pasiimsi po pamokos, - atsakiau ir įmečiau į stalčių. Strazdanotas vaikis norėjo aiškintis, bet mano žvilgsnio pakako. Kabineto pasieniuose sklandė tyla lyg tikras poltergeistas. Trūko tik vaiduokliuko Kaspero. Vienintelis garsas, tai lapų šnarėjimas. Karts nuo karto pakeldavau akis į mokinius. Jaučiau visų žvilgsnius. Pro akis prašvilpė nuo stalo ant stalo suglamžytas popieriukas. Atėjęs tuoj pat atėmiau. Mergina nespėjo net sureaguoti.

- Ar taip sunku klaus... - išlankstęs perskaičiau. Kilstelėjęs antakį vos tvardžiausi nenusišypsojęs. Kodėl jie tokie smalsūs kištis į kitų gyvenimus? Sugrįžau prie stalo ir užsiėmiau svarbesniais darbais. Punktais surašiau visus pastebėjimus dėl žudiko. Kažko čia trūko. Negalėjau to suprasti. Nuskambėjus skambučiui laukiau, kol visi paduos savo namų darbus. Sąsiuvinių krūva tik didėjo ant rašomojo stalo kampo. Mergina iš galinio stalo ištiesė sąsiuvinį prieš akis. Ji smalsiai mane nužiūrėjo, o tada pasitraukusi į šalį palaukė savo draugės, kuri gėdingai nudelbė akis į žemę. Vis ėmiau darbus, kol staiga mano akys užkliuvo ties vienos merginos kaklo puošmena. Palei megztinio apykaklę pastebėjau karoliukus.

- Ei, - sustabdžiau ją. Brunetė mėlynaakė, aš vis dar nemoku jų vardų, išraudo. Kas toms merginoms darosi? - Kokį vėrinį turi ant kaklo? - dūriau pirštu susimąstydamas. Ji sutriko. - Už megztinio. Matau vėrinį. Ar gali jį man parodyti? - švelniau paprašiau.

Merginos turėjo pagalvoti lygiai taip pat, kaip ką tik nuskambėjo, bet nieko neklausinėjusi ištraukė puošmeną. Tai buvo ne vėrinys, o nedidukas kryžius, kurį laikė suverti maži karoliukai. Vartydamas rankose pažvelgiau merginai į akis.

- Iš kur jį gavai?

- Sekmadienį buvau šventose mišiose. Gavau jį iš tėvo Merso, - paaiškino ji. Skubiai atidaviau.

- Ačiū. Gali eiti, - skubiai grįžau prie užrašų. Sugadintas vėrinys yra ne kas kitas kaip nevykęs žudiko parašas. Jam reikėjo pasirinkti atsargiau.

Vos tik sutemo, nuskambėjo paskutiniai bažnyčios varpai skelbiantys mišių pabaigą. Kunigas Mersas baigė melstis ir sugrįžo į prieškambarį, kuriame tvyrojo šaltas oras, Miros dvokas ir dvasinė gerovė. Nei nepastebėjo manęs kampe stovinčio ir laukiančio jo, kol šaltakraujiškai užbaigsiu šį kruviną reikalą.

- Reikėjo labiau pasistengti, nes pastangų buvo per mažai, kad mane apgautumėte, - krūptelėjęs nuo mano žodžių, kunigas atsisuko. Vienoje rankoje laikiau ginklą, pripildytą medinėmis kulkomis, o kitoje liepsnoje skęstantį degtuką. Tamsoje atrodžiau lyg šešėlis. Uždegiau stovinčią žvakidę ir nusitraukęs kapišoną iškėliau ginklą, nusitaikiau į kaukolės centrą. Kunigas atšoko nuo manęs surikdamas. Užsidengė rankomis burną, kad nutiltų. Jis vis traukėsi, o aš artinausi. Keisčiausia buvo tai, kad jis į mane žiūrėjo žmogaus akimis. Paklaikęs snukis spoksojo į vampyro veidą.

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now