Našlaitis (BAIGTA)

XII (IVs) DALIS "ŽEMĖLAPIS"

Pabandžiau atsikelti, bet atsiklaupęs tik užsikosėjau. Rondelį vilkau pažeme, kad ir kiek bandyčiau pakelti. Pajutau Elajaus spyrį į pilvą. Vėl išsidrėbiau visu svoriu. Sukėliau dulkes, todėl kostelėjau. Vis dar mėginau keltis, gniaužiau kumščius, nes kažkur kūne, šalia skausmo kaupėsi pykčio bomba.

Mano akys susidūrė su Ani žvilgsniu. Ji liūdnai užjautė mane, bet nebandė priešintis, įkalbėti Akluosius pasitraukti. Antgamtikas negali pasipriešinti, o žmogus tik mūsų akmenukas bate.

- Pribaik mane, - apsispjaudęs sušvokščiau. Elajus papurtė galvą.

- Norėčiau, bet negaliu tavęs žudyti dėl trijų priežasčių: a) tavęs reikia Karaliui b) tavęs reikia Raudonajai Angiai ir c) noriu, kad Mariana matytų kaip kenčia jos didvyris Našlaitis. Manau nesunku suprasti, - toliau šypsojosi jis. Rėmiausi alkūnkauliais, stengiausi iš visų jėgų nulaikyti savo pusiausvyrą, užgyti ir išlikti blaivus. Tačiau akyse sukosi patalpa, o Aklųjų kojos išblanko, teliko neryškūs siluetai. - Žinau, kad kaip ir Igoris, gali pakelti daug skausmo. Priešingai nei mano sesutė, judu užmuštų nebent perkūnas iš giedro dangaus. Taigi, arba laimės kūdikiai, arba velniškai gerai sukatės iš mirties, - jis atidarė grotas. Klaustreičo virvę nukirpo, o dvokiantį kūną išvilko šalia. Nutrenkė, o mane pakėlė. Teko laikyti, nes savęs nekontroliavau.

- Reikėjo kailinius iš jo pasisiūti. Kažkaip anksčiau nepagalvojau. Na, kagi... - sunėręs rankas už nugaros gūžtelėjo jis. - Sušersit kaliniams šitą šlykštynę, - Elajus priėjo prie manęs. Kažkaip sugriebiau už jo striukės apykaklės ir pridėjau rondelį prie vampyro gerklės. Silpnumas slėgė. Elajus pakreipė galvą.

- Ir ką tu sau galvojai ateidamas čia vienas? - primerkęs akis paklausė retoriniu klausimu. Labai lengvai nustūmė rondelį ir be jokios jėgos paėmė jį iš manęs, sviedė į kitą pusę. Ašmenys smigtelėjo į žemę. Pirštus atlaisvino nuo savo drabužių ir apdovanojęs šlykščia šypsena praleido pro save. Aklieji įstūmė mane į kamerą ir užšovė palei nosį grotas. Parklupau ir kritau į dulkes. Taip ir likau gulėti. Tikrai, Angele, ką tu sau galvojai? Užmerkiau akis.

KAIRA

Prabudusi susiėmiau už burnos ir raudodama iš karto nubėgau į tualetą. Vos tik pasiekiau unitazą, apsivėmiau iš karto. Pastangų tam visiškai neprireikė. Pasijutusi šiek tiek geriau atsisėdau ant šaltų grindų ir atrėmiau galvą į išgaubtą kriauklę. Nusibraukiau su rankove nutyusias seiles ir priglaudžiau kelius prie krūtinės. Akyse mačiau savo degantį namą, prisiminiau išluptas ir išdėliotas širdis, tysančius lavonus. Prisiminiau į pelenus pavirtusį tetos Eleonoros namą. Išverkiau viską, ką turėjau, paskutinį skausmą išvėmiau ir prieš minutę nuleidau kanalizacijos vamzdžiais.

Tėtis nebūtų norėjęs, kad sėdėčiau rankas sudėjusi. Angelai tyri, bet jų širdys tamsios. Jeigu nori, verk. Jeigu nori, mylėk. Jeigu nori, svajok. Jeigu reikia, kovok. Jeigu trūksta laiko, tu jį švaistai. Jei pasaulyje dedasi keisti dalykai, tai dar ne apokalipsė. Kažkada jo pasakyti patys prasmingiausi žodžiai. Turiu keltis.

Ir atsikėliau. Pažvelgiau į save veidrodyje. Nusibraukiau nuo veido plaukus, pirštais paliečiau ant kaklo, Angelo išpjaustytą ženklą. Tai turėjo kažką reikšti. Identiškas pas Igorį.

Todėl palindau po karštu dušu, išsišukavau plaukus ir susirišau. Atitraukiau krepšio užtrauktuką ir išpyliau viską, ką Angelas surinko iš mano namo, prieš jį supleškinant. Nepaėmė jokios nuotraukos. Juk prašiau... Išmečiau visas knygas, kelis pliušinius žaislus ir apsivilkau švarius drabužius, užsitraukiau ant galvos kapišoną ir bepirštes pirštines. Nulipau laiptais žemyn šiek tiek stabtelėdama. Sodyboje likau tik aš viena. Igorio su Banditu nebėra. Rafaelis nelakstė po Raudonąjį mišką. Pro langus nieko nesimatė. Rūsys tuščias, telikusi kėdė ir platinos grandinės. Ant spintelės radau sulamdytą spyną.