Našlaitis (BAIGTA)

X (IVs) DALIS "TIKĖJIMO NUOVARGIS"

- Kas tau pasidarė!? - užbliovė jis, skėstelėdamas rankas. Kilnodamas pečius pasukiojau kaklą ir sulaužęs kelis veido kaulus atsisukau į jį, nužvelgdamas keršto pilnomis akimis. - Igori? - pasibaisėjo jis. - Kaip tu atvirtai? - nesuprato. - Raudonasis miškas juk neleidžia to padaryti. Kas čia vyksta?

Po jo žodžių sužiurau į veidrodžius. Ir iš tiesų buvau dalinai atvirtęs į Pragaro šoklį. Kūnas virpėjo nuo pykčio ir noro užmušti. Ištiesęs kumščius, ant žemės nuvarvinau šviežutėlį kraują. Angelas įkvėpė tos baisios smarvės. Susibadžiau nagais delnus. Liko vienos skylės ir skausmas.

- **Твои близнец pasiėmė lentelę! Nudėsiu tą išperą! - užblioviau. - Nudėsiu tą gamtos ошибку, girdi, Angele? Nudėsiu твои dvynį! - šnopavau iki paraudonavimo. Kalbėjau pusiau rusiškai.Visada taip nutinka, kai pasiuntu.

- Nusiramink, Igori, - jis stengėsi nesiusti, bet jam sunkiai sekėsi. Balsas vis norėjo "kalbėti" vienu tonu aukščiau. Tuoj pat mečiausi lauk. Perbridau tą kūgį smėlio ir užkopiau laiptais į viršų. Iš skylės tiesiai į virtuvę. Siekiau ginklo, bet Angelas paleido kibirą man į galvą. Subarškėjęs nulėkė po stalu. Banditas net įsikando į uodegą. Stūmė mane prie sienos ir čiupęs ginklą įrėmė į pakaušį, užtaisydamas girdint abiejų ausims. - Pasakiau: nusiramink, Igori, - ramiau pakartojo. Veržiausi lauk, bet jis mane prispaudė dar labiau. - Ramink nervus.

- Tu nenušausi manęs, - išsišiepiau.

- Ne, - toliau ramiai kalbėjo. - Bet sugebėčiau suvaryti po kulką į abi kojas, kad tave nuraminčiau.

Išleidau tokį keistą demonišką juoką, gal net urzgimą, kad net pats krūptelėjau.

- Pyktis pats nepastoviausias dalykas visatoje. Manai dvi kulkos mane sustabdytų? Tada tame karste palikai pusę savo smegenų, - patikinau.

- Jeigu bent pirštu paliesi Rafaelį, tai niekas manęs nesustabdys suvaryt tau rondelį į tarpkojį, - prigrasiau. - Rafas negalėtų paimti Ugarito lentelės. Greičiausiai Kemas ją rado.

- Nebūk toks naivus. Jis linkantantas. Po pagrobimo pavirto į nekalbantį psichą. Septynetas joja ant vilkų. Pripažinsi tai ar ne, bet tavo dvynys turi ryšį su lentele ir Juodamtinais. Jis jų tarnas. Juo ir pasinaudojo! - dar stipriau prispaudė prie sienos. - Klausyk, kiek žinai apie jį kaip apie vilką? Kiek žinai apie jo praeitį, Angele? - ramesniu balso tonu klausinėjau jo. - Kiek jo randų pažįsti? Kiek laimingų akimirkų turėjai būdamas su juo? Kiek kartu gėrėt? - su Angelu kažkas buvo ne taip. Mano neapykanta svyravo, tačiau jau seniai pastebėjau, kad jo auga, kad visada gniaužia kumščius, stengdamasis išlaikyti blaivų protą, kurio nepasiglemžtų besaikė panieka.

Draugas pagaliau nuleido ginklą ir atsitraukė atgal. Į visus šiuos klausimus jis galėtų atsakyti, bet apie mudu, ne apie save ir dvynį brolį. Nepaisant mūsų vis dažnėjančių kivirčų, jis žinojo, kad esu teisus. Iš lėto atsisukau, atvirsdamas į žmogų. Ilgai vienas į kitą spoksojome, kol galiausiai Angelas man linktelėjo. Stovint tyloje išgirdome skambant mano telefoną. Išsitraukiau iš galinės kelnių kišenės, bet niekaip su ilgais Pragaro šoklio nagais nenuspaudžiau funkcijos "atsiliepti". Įkyriai skambėjo tol, kol Banditas užšoko ant peties ir visą leteną užmetė ant ekrano.

- Дa, - atsiliepiau. Skambino Lapinas. - Radote pirkėją, - pakartojau, kad girdėtų Angelas. - Grįžti? Nelabai galiu grįžti, - mykiau. - Našlaitis turi kalnus problemų. Taip, žinau ir aš turiu visus Kanjonus problemų ir dar šimtai iš paskos. Ketinat vogt Ugaritą? Negalit išsipirkt? - žinoma, ne, kvaily. Juk parduota buvo už tiek, kad net Myšai gerklę užspaudė. Atsidusau. - Gerai, pasistengsiu, - baigėme pokalbį.

- Kai Myša sužinos, kad iškasei iš galinio kiemo jo lentelę... - patraukė per dantį Angelas.

- Nuraus man galvą. Žinau, - pasikasiau vėl plaukais apžėlusį pakaušį. - Jis sušaudys mane, kai supras, kad net ir aš jos neturiu. Greičiausiai ji dabar pas laikinąją armiją. Taigi Septynetui trūksta nedaug, kad išliptų į paviršių. Turi viską: vilkus, daugiatūkstantinę armiją, galybę bendrininkų, pragaro teritoriją, dvi lenteles. O ką turime mes!? - nesusilaikęs užblioviau.

- Turi mane, - nutraukė mane. - Ir Banditą, - tas seilėjosi ant sofos.

- Tryse nesustabdysime Vampyriados ir Septyneto. Jau dabar galvoju apie užrašą ant kapo,- sudejavau įsivaizduodamas šaltą paminklą su savo vardu ir pavarde, nykią aplinką, nes niekas nelankys jo.

- Ištrauksime Marianą. Paprašysime Zifo ir Myšos pagalbos, iškasime Džoną iš po žemių. Juk sudarėme sandorį su Pragaro šokliais. Tavęs paklausys "Princo kerštas" - mirusiųjų Pragaro šoklių įgula. Turime Kaira, susigrąžinsime Rafą. Tu pažįsti Lapiną ir yra Vinas.

- Vino čia nekišime. Kai vyks karas, jo su Katja mieste negali būti. Turiu pasirūpinti, kad ir Evos neliktų jame.

- Dėl Evos... Igori.

- Mane parems Atumas, jos netikras brolis. Jis irgi Benkartas, - pertraukiau Angelą. Neketinau kalbėti apie kalę, kuri mane išdavė su kitu. - Turiu grįžti į Judžiną. Nesu pakankamai nuodėmingas, tai iki pilnos laimės trūksta tik apsivogti, - šyptelėjau įprasta šypsena. Mudu pykome ant vienas kito, bet daugiau nesiaiškinome. - Neik be manęs į Amitą, Angele. Neištrūksi gyvas, - pakreipiau galvą įspėdamas. - Grįšiu, o tada ištrauksime Marianą iš Elano gniaužtų.

- Akis už akį, - parodė pirštu į savąsias.

- Ir taip visi liekame akli, - sutikau. Banditas užšoko man ant galvos ir mudu pagaliau nešdinomės lauk. Angelas liko stovėti tarpduryje. Jis neviltyje. Aš neviltyje. Tikėjau, kad mudu rasime atsakymą kaip viską sustabdyti. Privalėjau tikėti už mus abu.

Išlindau iš Raudonojo miško ir iš karto pavirtau į Pragaro išsigimėlį. Sutraškėjo kaulai, o Banditas sukaukšėjo dantimis, tvirtindamas, kad jis alkanas. Užsitraukiau apsiausto kapišoną ir išsiėmiau Oktagono žetoną. Jame jau blizgėjo įprastas dviejų žingsniuojančių kojų simbolis. Išmečiau į orą. Netrukus sugavau ir nešdinausi iš Salemo.

*Ne! Po velnių!

**Tavo dvynys; klaidą

ANGELAS

Mintis, kad turėsiu ten eiti vienas, senesnė už mane patį. Pradėjau šį karą vienas ir užbaigsiu jį vienas, jeigu turėsiu stoti prieš Vampyriadą be jokios papildomos jėgos, beAntgamtinės kariuomenės. Užmušti priešą lengviau nei susitvarkyti su savo mintimis. Prisiekiau padėti Marianai, prisiekiau ją paleisti į laisvę, vos tik ištrauksiu iš užvertavimo, iš Karaliaus tarnystės. Iš Kairos jokios naudos, iš Igorio jokios naudos, apie Džoną jau seniai nebekalbu, o Rafaelis paliko dar vieną tuščią skylę širdyje.

Pasiruošiau tam, kas galėjo nutikti. Su savimi išsinešiau tik rondelį ir ginklą su viena pilnutėle papapildoma apkaba. Išėjau su mintimi, kad jeigu negrįšiu, aš bent jau būsiu pabandęs ją ištraukti iš piktojo brolio dvynio gniaužtų.

Amitas, tai mistinė vieta, į kurią lenda tik drąsiausi. Kai kurie sako, kad ta senoji, apleistoji psichiatrinė pasiglemžia visų sielas vos tik įeini pro duris. Antgamtika anksčiaubijojo to lygiai taip pat kaip ir Salemo žmonės. Tai priminė Oktagono kambarius, šventyklą ne Antgamtikai, o Juodamtinams. Jeigu dėl sielų įkalinimo yra dalelė tiesos, tai nuostabu, nes savosios jau seniai netekęs. Viskas anksčiau ar vėliau atiteks užšąlusiam pragarui. Anksčiau ar vėliau Antgamtika pralaimės Juodamtinams, ir ta nesantaika nutruks.

Iki pat pelkės keliavau Raudonuoju mišku, todėl savo vampyriškumo turėjau perpus mažiau. Amitas nepriklausė miškui, tik pelkė. Nuo pastato baigiasi miškingos ribos, todėl tos sienos atrodė kaip niekada niūrios. Stovėjau kitapus pelkės ir svarsčiau apie įėjimą. Jo nematyti. Čia tik voratinkliais užtraukti langai, tamsių, nelygių ir šiurkščių, pilkų plytų bokštai. Stogas sugadintas įaugusiomis medžių šakomis.

Pelkė burbuliavo. Vieni už kitus didesni burbulai, kurie išsipūsdavo ir sprogdavo. Toks vaizdas, kad kažkas ten gyveno, kažkas ten duso.

Man buvo aišku. Visi dūsta. Įėjimas po pelke. Pelkė sukaupusi visų išgąstį, dusulį, kuris kamavo čia kiekvieną pasiryžusį įšokti. Neaišku, kiek išgyveno, kiek gyvų išlipo.

Susikaupęs patikrinau ar visi ginklai vietoj, o tada šiek tiek atsitraukęs nuo kranto, įsibėgėjau ir, prieš įšokdamas, įkvėpiau paskutinį kartą.