Našlaitis (BAIGTA)

IV (IVs) DALIS "DERĖJO SU JUO KAIP KAULAS PRIE KAULO"

Banditas šoko nepažįstamajam ant kojų, užširopštė ir nagais kibo į atvirų ir perplyšusių arterijų gerklę. Nepatenkintas įsispyrė kojomis į kiaurą krūtinę ir siuto leisdamas garsus. Nepažįstamasis griebė jį už paskutinio užsilikusio gabaliuko kailio ir atplėšė nuo savęs.

- Oi, ta draugystė, - sviedė per save. Banditas pilvuku tėškėsi ir nučiuožė keliasdešimt metrų į apledėjusį tolį.

- Žinau, - pritarė Igoris. - Vemt verčia.

Igoris niekada taip nekalbėdavo. Jis papraščiausiai buvo pilnas juodo sarkazmo, bet dabar tai tebuvo jo nuomonė, jo požiūris, tamsi skylė širdyje.

- Angele, Kaira, rakštis subinėje, priklausomybė nuo Trejeto, siaubingas sugėrovas, tragiškas kompanionas, erzinantis iki širdies gelmių. Žodžiu, Grifas, - atsidusęs pristatė.

- Demonas, - kilstelėjo antakius Kaira. Jos beveik niekas nebestebino, bet čia jau buvo naujiena. Igoris leido laiką su pragaro mafijozu? Jaučiuosi įžeistas.

- Sakei,kad atvežčiau jį, kai pabus. Savo darbą padariau, - mostelėjo galva ir užsitraukė gaubtą. Suraukiau kaktą.

- Pala, pala. Kokį dar darbą? Igori? - nesupratau. Grifas atėjo iki manęs. Jo pėdų žymės atrodė taip, lyg čia vaikščiotų ne dvikojis, labai panašus į žmogų, o krokodilas. Demonas juodomis akimis labai akivaizdžiai mane nužvelgė.

- Garsusis Našlaitis, - Grifas ištiesė ranką. - Kątik gandai pavirto faktais. O tu gerai sudėtas, - kaulėtos ir apdriskusios tatuiruotos rankos net neketinau paspausti. Žengtelėjau atgal. Grifas liko nieko nepešęs, todėl palūkėjęs ranką sugniaužė ir nuleido. - Apie tave irgi šiek tiek girdėjau. Dar viena Ilgaamžė ir saldusis kraujas, - staigiai šokau priešais merginą ir įrėmiau ginklą į kaktą. Igoris nei nemirktelėjęs čiupo už striukės ir vienu mostu pervertęs per save paguldė Grifą ant žemės. Nuslydęs palei Banditą ėmė juoktis. Gyvis suprunkštė ir toliau laižė snieguotą leteną.

- Žmogus, - įsiterpė draugas. - Žmonių neliečiame.

Nusivalęs sniegą, ištirpdinęs aplink save atsikėlė ir palankstė kaklą.

- Nežudau be reikalo, Loli. Niekas nekalbėjo apie žmones, - surimtėjo. - Ar pasakei, ko noriu iš jo? - paklausė. - Po galais, nuleisk tą ginklą, ką? - mostelėjo ranka. - Tik pakutentum, - nusispjovė. Nei neketinau nusileisti. Igoris pažvelgė į mane. Suvokiau, ką reiškė tas žvilgsnis. Sandorį.

- Angele, jis ne priešas, - papurtė galvą. Delsiau ir nenusileidau. Tada Kaira švelniai uždėjo ranką ant vamzdžio ir žvelgdama į mane jį pamažu nuleido žemyn. Vos vos papurtė galvą.

- Gerai, kalbėk, - sukaukšėjau iltiniais dantimis. - Nepatiks bent vienas žodis? Paleisiu ašmenis į tarpukaulius, - suurzgiau. Grifas supratingai linktelėjo.

- Manoma, kad Vampyriada ne pati didžiausia problema. Mirties slėnyje mudviejų lauke Trejetas.

- Su kuo mes turime reikalų? - paklausė Kaira.

- Su Septynetu, demonų brolija, kuri turi didelę viltį išlįsti į paviršių. Mums reikia, kad padėtum juos palaidoti atgal į pragaro dugną, - paantrino Grifas.

- Pameni karstus Oktagone? Tai šimtus metų miegojusi Septyneto armijos dalelė. Juos palaidojo gyvus čia, žemėje, kad vėliau kažkas juos prikeltų, kad surastų visas tris Ugarito lenteles, - paaiškino Igoris. Puikiai prisiminiau tuos karstus. Pats ten gulėjau.

- Ug... Ką tokias? - iš karto pamiršau pavadinimą.

- Ugaritas yra dar iš tų laikų, kai egzistavo senovės Egiptas. Jos yra raktas Trejeto vartams atverti. Jeigu priešas susirinks jas visas, tai Karalienės Anos Keršto keliu plūs ne tik Septynetas, bet ir visi likusieji pragariečiai tiesiai į viršų.