Multicolored life (H.S. LTU)

49 Dalis

Atbėgusi į miškelį iškart patraukiau savo mėgstamiausio medžio link. Atsisėdau ir vėl pradėjau verkti.

Žinau, neturėčiau taip pykti ant Marko, nes, tiesą pasakius, pati jį išdaviau, bet tik ne su geriausia mano drauge. Na, tiksliau buvusia geriausia drauge, nes ji man melavo ir man už akių susitikinėjo su Marku. Nusivaliau ašaras ir staiga ramioje ir tylioje miško aplinkoje, kurioje girdėjosi tik mano verkimas, išgirdau šakelių traškėjimą.

Sustingau... kažkas artėja link manęs. Dieve mano.... dar betrūktų, kad mane kas pagrobtų ar išprievartautų.

- Žinojau, kad tave čia rasiu, -tarė staiga iš kažkur prieš mane išlindęs Markas, o aš vos nepradėjau spiegti, bet Markas atsitupė prieš mane uždengdamas man burną, kad nerėkčiau.

- Eva, aš tavęs ieškojau, kad pasikalbėtume.

- Mes neturim apie ką kalbėtis, - tariau ir atsistojau kaip ir jis.

- Taip turim, ir noriu, kad tu mane išklausytum.

- Pasvajok, aš išeinu,- tariau ir norėjau eit, bet Markas sugriebė man už rankos taip sulaikydamas mane. - Markai paleisk mane.

- Ne ir nustok būti užsispyrusi, kaip maža mergaitė.

- Ir ką tu man pasakysi?! Ką?! Kaip supistai man už akių melavai ir apgaudinėjei mane su mano "geriausia" drauge? Ką? Atsakyk!!!!

- Eva aš...

- Ką Markai? Dabar pradėsi atsiprašinėti?

Apsisukau ir ruošiausi eit, bet jis ir vėl mane sulaikė.

- Nedrįsk manęs liesti....

- Tu pykti išleidi ant manęs? Ar ne? Kiek žinau pati nesnaudei tam savo Londone. Pasakyk, kad aš neteisus. Nagi, paneik mano žodžius, Ev. Kiek pop žvaigždučių tave jau dulki...

Nespėjus jam pabaigti sakinio mano delnas susidūrė su jo skruostu.

- Nedrįsk taip apie mane kalbėti! - tariau kol jis stovėjo delnu susiėmęs už žando.

- Markai palik mane vieną! Sušiktai palik mane vieną! - tariau ir jutau kaip man kaupiasi ašaros. - Išeik.....
Sušnabždėjau taip tyliai, kad net pati vos girdėjau savo balsą. ....

Staiga viskas aplinkui pradėjo suktis ir pajutau, kaip kritau, o vaikinas mane pagavo...

Tyliai dar girdėjosi jo balsas šaukiantis mano vardą.
Ir staiga tamsa....

Pajutau, kad esu nešama. Pramerkiau akis ir pamačiau, kad jau esu beveik savo namų kieme ir esu ant Marko rankų.

- Paleisk mane! - stengiausi tai pasakyti kuo aiškiau ir garsiau, bet nekaip sekėsi. Vaikinas manęs paklausė ir lėtai mane paleido, o aš iškart susviravau, bet Markas greit sureagavęs prisitraukė mane prie savęs taip neleisdamas nukristi.

Išlindus iš jo glėbio patraukiau namų link. Tačiau prieš įeinant į vidų atsisukau į Marko, kuris, regis, neketino dingt iš mano kiemo, pusę.

- Aš nenoriu daugiau tavęs akyse matyt, nei tavęs, nei Lizos.

Jis dar norėjo kažką sakyti, bet susilaikė, o aš įėjau į namus.

Mane su nerimu akyse pasitiko mama su tėčiu.

- Mieloji, kaip tu?

- Man viskas gerai mama, tik šiek tiek silpna.

- Mums skambino Markas ir sakė, kad tu nualpai. Mes labai nerimavom dėl tavęs, - tarė tėtis mane apkabindamas.

- Viskas gerai, tėti, bet dabar, manau, eisiu į savo kambarį, nes kaip ir minėjau, man truputėlį silpna.