Multicolored life (H.S. LTU)

12 Dalis

Eva P.O.V.

Vos tik grįžau į kambarį, iškart pasiėmiau sausus rūbus ir nuėjau į vonią...

Persirengus išsidžiovynau plaukus ir truputuka pasidažiau. Išėjusi iš vonios ant lovos pamačiau sėdintį Harry. Jis tikrai nebuvo laimingas. Ir aš vos susilaikiau nesijuokus iš jo.

- Tu prižadėjai, - piktai, vos valdydamasis, pasakė jis.

- Oiii, regis pamiršau perspėt, kad nenaudotum šampūno, - pasakiau ir mėginau tramdyti savo juoką. Bet nekaip sekėsi...

- Kaip aš dalyvausiu sušiktoj fotosesijoj šitaip atrodydamas?!?

- Nu kas čia tokio? Tu tik pakeitei plaukų spalvą. Kaip tik pasigražinai prieš fotosesija, - nu dabar nebesusilaikiau ir prapliupau juoktis.

- Jo, norėtum. Kaip man šitą nesamonę susitvarkyt? - pasakęs parodė į savo plaukuosena. Chi chi chi. Manau, jam visai tinka..

- Pirmas dalykas, tau tinka prie akių. Antra, tai... pala, kelinta jums fotosesija?

- po pusvalandžio... o kas?

- Na... kaip čia pasakius... t.. tau... ttau teks būt su žaliais plaukais. Sorry, - pasakiau vis dar kikendama. Aš nekalta, kad labai juokingai atrodo...

- Kąąą?

- Na, tu nespėsi jų nusipl...

- Tai jie nusiplaus? Kada?!?!?!

- Po kelių plovimų tik neiškart. 

- Ne nu, aš tikrai nesifotografuosiu su tokiais plaukais...

- Kodėl?

- Tu bent matai, kaip aš atrodau?

- Tai aišku, kad matau, juk neakla. Kaip manai iš ko dabar taip žvengiu? Ir tau visai tinka prie akių, tai neverkšlenk kaip mažas vaikas.

Manau, tai tik dar labiau jį supykdė, nes jis pradėjo eiti link manęs ir jo veido išraiška tikrai nebuvo maloni. Net nejutau, kad pradėjau eiti atgal.

- Pati pridirbai, dabar ir sutvarkyk! - surėkė jis.

- Nerėk ant manęs! - pasakiau ir nugara atsitrenkiau į vonios duris, o Harry sustojo prie pat manęs. Tarp mūsų buvo tik keli centimetrai ir man jau darėsi truputi baisu.

- Pati prisiprašei, - pasakė tyliai prie pat manęs. Iš taip arti galėjau gerai matyti jo veidą. Kiekvieną raukšlelę, kiekvieną įlinkimą, jo žalias akis, kurios žiūrėjo tiesiai į manąsias, jo tiesią nosį, jo lūpas. Tas raudonas, putlias lūpas. Įdomu, koks jų skonis... Ne, Eva. Neik ten. Negalima. Tu turi vaikiną. Ir be to tu jo nekenti ir jis nekenčia tavęs. Taigi tikrai nieko niekada nebus... net negalvok apie tai!
Bandžiau save įtikinti, bet jaučiau, kaip stipriai pradėjo plakti mano širdis, kaip kaista mano veidas, ir tuos kvailus drugelius pilve.

Harry linko prie manęs. Jau maniau, kad norės pabučiuoti, bet jis linko link mano kaklo. Jutau jo alsavimą, ir jo švelnų, vos juntamą prisilietimą su nosies galiuku ant mano kaklo, ir tuos kvailus šiurpuliukus, kurie ėjo po visą kūną.

Kodėl aš nieko nedarau? Juk galėčiau lengvai spirti jam kur saulė nešviečia, ar gerai trenkti į veidą, ar bemt jau jį nustumti, bet negalėjau pajūdėti, lyg būčiau užburta.

- Tu dar už tai atsiimsi, Eva, - pašnibždėjo man į ausį jis ir atsitraukė.

Iš jo kvailo šypsnio buvo galima spėti, kad jis puikiai žinojo, kaip mane veikia. Kvailas arogantiškas idijotas.

Ir tada jis tiesiog išėjo iš mano kambario trenkdamas durimis.

Susiimiau už širdies vis dar tankai kvepuodama. What the heck čia ką tik buvo? Niekada taip nereguodavau net į Marko prisilietimus.

Vis dar begalvodama išėjau į balkoną, atsisėdau ant kėdės ir prisiglaudžiau kelius prie savęs. Žiūrėjau į tikrai nuostabų kraštovaizdį. Kaip man dabar reikėtų Marko... Tada nebūtų tų nesamonių su Harry. Nesuprantu, kodėl jis pradėjo taip keistas elgtis ir mane ignoruoti. Juk mes taip ilgai kartu išbuvom, ir vien dėl kelių dienų atskirai, jis lyg dinksta. Lyg jam net nerūpėčiau. Būčiau niekas.

Net nepajutau, kaip nuriedėjo viena ašara paskui ir antra ir jau pradėjau verkti. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žliumbsiu dėl vaikino, o ypač dėl Marko. Jis visada buvo toks mielas. Visada rūpinosi manimi.

Be galvodama nepastebėjau, kaip iš kažkur priešais mane išdygo Harry. Ir vėl jis, ko jam čia reikia...

- Eva, Niall s... - jis pradėjo piktai sakyti, bet tada pamatė mano veidą. - Kodėl tu verki?

- Koks tau skirtumas, tau ir taip niekas nerūpi, tik tu pats, - piktai atkirtau.

- Ar aš kaltas... na dėl to, kad tu dabar verki?

- Nesvarbu, kas kaltas, o dabar gali eiti, - pasakiau jam ir parodžiau pirštu į duris.

- Aš niekur neisiu kol nepasakysi dėl ko verki?

Ne nu, jis durnas. Kodėl tūrėčiau jam ką nors pasakot, po to, kaip jis su manim elgėsi?

- Aš sakiau išeik!

- Kodėl turėčiau, juk čia mano namai?

- Aš tiesiog prašau, išeik...

- Na gerai, einu jau. Tik Niall prašė pasakyt, kad mes važiuojam ir grįšim kažkur po kelių valandų, ir dar prašė paklaust ar nenorėtum važiuot kartu, jei nenori sedėt viena namie...

- Kodėl jis pats neatėjo ir nepasakė? - paklausiau įdėmiai į jį žiūrėdama.

- Jis labai įtikinimai manęs prašė. Kažką dar sakė, kad mums reikia sutarti... - sumurmėjo jis. Nors ir neatrodė labai patenkintas dėl to, kad jam teko eiti čia,  bet iš akių matėsi, kad nėra toks jau ir susierzinęs dėl Niall. Jis Harry rūpi labiau, nei jis parodo..

- Nu karočia, nesvarbu. Gali jau eiti, aš niekur nevažiuosiu.

- Kaip sau nori. Man dar ir geriau, nebus kas nervins, - pasakęs apsisuko ir išėjo.

Durnius. Bet nieko, kol jų nebus aš galėsiu truputi pasilinksminti. Muahahaha...

Štai ir dar viena dalis. Laukiu nuomių ir votes. Bye iki kitos dalies:))