Multicolored life (H.S. LTU)

35 Dalis

Eva P.O.V.

- Gal nori važiuoti su manimi? - paklausė benešdamas mane Harry.

- Nežinau...

- Nagi važiuojam. Man vienam važiuoti liūdna.

- Nu gerai. Bet reikia pasakyt kitiems, kad aš važiuosiu su tavimi.

- No problem. Ei, visi, Eva važiuoja su manimi.

- Gerai. Tik būk geras ir neleisk jai vaikščioti. Nė žingsnio, - visi choru surėkė, o aš pavarčiau akis. Kada jie uzmirs...

- Okei.

Harry įsodino mane į savo automobilį ir mes pajudėjom iš vietos.

-Kodėl išvažiavai? - paklausiau, nes norėjau sužinot, ar tai tikrai dėl manęs...

- Na, po to pokalbio su tavimi...

- Dėl manęs... - pasakiau nutraukdama jį... sėdėjau nusukus galvą į lango pusę.

- Nevisai... man tiesiog reikėjo apie daug ką apgalvoti ir nors trumpam pabėgti nuo miesto, visų tu gerbėjų ir viso kito... - pasakęs atsiduso. Atsisukus į jį, mačiau jo žvilgsnį, kuris buvo sutelktas į kelią.

- Ta vakarą aš tikrai nenorėjau tavęs aprėkti ir išvaryti. Aš tikrai atsiprašau.

- Neatsiprašinėk, juk sakiau, kad viskas gerai. Gal nebekalbėkim apie tą vakarą, gerai? -nusišypsojo man Harry

- Gerai.

Dar šiek tiek pašnekėję apie mano sveikatą mes grįžom.

-Palauk ir niekur nelipk, - Harry pirmas išlipo ir apėjo automobilį. Atidarė dureles, paėmė mane ant rankų, su koją uždarė dureles ir užrakino mašiną. Tada mes patraukė namo link.

Aš atrakinau namo duris, nes niekas dar nespėjo grįžti. Atrakinus duris, jas atidariau ir mes įėjom vidun. Įjungiau šviesą, kadangi jau vėlus vakaras, tai lauke jau buvo ganėtinai patemę.

-Jau gali mane paleist, Harry.

- Nope. Kur tave nešti? Gal į svetainę, virtuvę, tavo kambarį ar taip kažkur.

-Jei nesunku, į mano kambarį.

- Gerai, tada keliaujam į tavo kambarį. Ir nesijaudink, man tikrai nėra sunku, - pasakęs jis nunešė mane į mano kambarį.

- Ačiū, - pasakiau, kai jis mane pasodino ant mano lovos ir pats prisėdo šalia manęs.

- Su ačiū neapsieisi, tu žinai kiek aš vargau?

- Ir ko gi norėtumėte ponaiti Styles?

- Na nežinau... gal bučkio? - paskutinį žodį jis sušnabždėjo man į ausį. Jis buvo taip arti manęs, kad net atrodė širdis iš krūtinės išlėks... Iš tiesų aš nustebau, nes mes visgi esame tik draugai, na neskaitant jo jausmų, ir tikriausiai maniškių.. Mes juk susitarėm, užmiršti jausmus ir būti paprasčiausiais draugais...

- Bučkis į žandą ir mes atsiskaitę? - paklausiau, nes nesiruošiu jo bučiuoti į lūpas, ko jis tikriausiai ir siekia.

- Tiks ir tas, - kai aš jau norėjau pabučiuoti jam į žandą, jis pasuko savo veidą ir aš pabučiavau jo lūpas. Jis pratęsė bučinį. Veikiama instinktų aš atsakiau į bučinį ir apsivijau rankomis jo kaklą. Viskas apie ką galėjau galvoti, tai tik jo saldžios lūpos, jo nuostabių kvepalų kvapas, jo rankos aplink mano liemenį.. Jis prisitraukė mane arčiau savęs, ir aš įvėliau savo pirštus jo plaukuose. Vien nuo jo bučinio manyje sukilo tūkstančiai jausmų, pilve skraidė milijonai drugelių. Bet suvokusi, ką aš darau, greitai atsitraukiau nuo jo...

- To neturėjo įvykti... - pasakiau nusivylusi savimi... aš juk sakiau, kad neišduosiu Marko. Nors nežinau ar jis nedaro to paties...

- Tai aš kaltas... man nereikėjo taip padaryti...

- O man nereikėjo atsakyt į bučinį... tiesiog pamirškim tai...

- Bet, Eva, mes negalime tiesiog imti ir pamiršti jausmų vienas kitam.

- Taip, Harry, galim ir mes turim tai padaryti, jei norim likti draugais.

- Tu juk žinai, kad tai neįmanoma...

- Harry, prašau, aš nenoriu dabar susipykti.

- Gerai... aš einu į savo kambarį. Jei kas, pašauk, - pasakęs atsistojo ir išėjo....

Aš atsiguliau ant lovos ir žvelgiau į lubas... Ugh.... Kodėl aš amžinai viską sugadinu...

Pragulėjus gal dešimt minučių išgirdau į kiemą įvažiuojančias mašinas. Likę jau grįžo... pagaliau. Ir kur jie tiek užtruko? Nekreipiau dėmesio į balsus apačioje, tiesiog gulėjau... vienintelis dalykas, ko dabar norėjau, tai būti viena.

Atsistojau nuo lovos ir atsisėdau prie makiažo staliuko. Nusivaliau makiažą, kurio beveik net nebuvo. Ant stalo pastebėjau pakabutį. Pakabutį su „M" raide. Ugh... dar prisimenu tą vakarą, kai Markas man jį padovanojo. Kai pasakėm kaip vienas kitą mylim. Tai buvo paskutinis mūsų vakaras drauge prieš man atskrendant čia.

Kaip norėčiau bent keliomis dienomis grįžti į Lietuvą. Pamatyti Marką, Lizą, mamą su tėčiu. Aš jų visų labai pasiilgau. Tada galėčiau viską išsiaiškinti su Marku.

Reiks pasitart su Luku, kad aš noriu kokiai savaitei grįžt į Lietuvą.

-Eva, galima užeit? - pabeldė kažkas į duris...

- Žinoma.

- Nori ateit į apačia? Ten visi susirinkę, tik tavęs trūksta.

- Gerai, - aš jau stojausi eiti, kai Harry vėl mane paimė nuotakos stiliumi ant rankų.

- Sakei tau patinka, kai aš tave nešioju, tai nesiginčik, nes eiti vis tiek neleisiu eiti pačiai.

Ugh.... kodėl aš tai pasakiau?!?!

-Man pirmais netyčia išsprūdo.

- Bet tu to ir nepaneigei.

- Gerai jau gerai. Nešk, kad neši.

Išėję iš mano kambario, jis nunešė mane į svetainę.

-O kas pasirodė!!! - užrėkė Perrie.

- Ko tu čia rėki, beprote tu? - surėkiau atgal ir nusijuokiau. O Harry mane pasodino ir atsisėdo šalia.

- Nėr ką veikt... - patrūkčiojo pečiai ji.

- Jūs jau gert pradėjot? - pasakiau pamačius ant stalo prie merginų šampaną.

- Aha.

- Matosi vien į jus pažiūrėjus. Tai kokia proga čia?

- Naują draugę susiradom. Denise!!!

Visos iškėlė taures į viršų. Susidaužė ir išgėrė savo šampaną.

- Eva, jau gėrei vaistus? - paklausė Niall.

- Nope, užmiršau.

- Palauk tuoj atnešiu.

- Laukiu...

Niall grįžus išgėriau vaistus. Jis atsisėdo į savo vietą ant sofos ir prasidėjo mūsų ilgas vakaras...

Štai ir nauja dalis. Laukiu votes ir nepatingėkit kas nors nuomonės, bent vienos nors ir trumputės...
Bye;))