Life with him // Jaspar✔

89.

Lėtai ėjau link psichologo kabineto galvodamas ką pasakys jis. Viena mano dalis žino ką jis pasakys, tačiau kita mano pusė tiksliai nežino. Pastaruoju metu prastai miegoju, todėl jaučiuosi nekaip.

Sustojau prie psichologo kabineto ir giliai įkvėpiau. Jaučiausi lyg eičiau dėl darbo pokalbio. Perbraukiau per plaukus ir pasibeldžiau į duris. Netrukus jas atidarė vyras, kuris yra psichologas, žinoma. Jis pasitraukė į šoną, kad mane įleistu. Kai įėjau į pro duris, nuėjau iki juodos, odinės sofos ir atsisėdau. Psichologas atsisėdo priešais mane užsikeldamas koją ant kojos. Jis paėmė į rankas kažkokius užrašus ir pažvelgė į mane.

„Taigi, dėl Joe." Jis prabilo.

„Taip. Kas dėl jo?" Paklausiau atsilošdamas.

Psichologas nuleido akis į savo užrašus ir keletą sekundžių patilėjo. Jis suraukė antakius ir vėliau pakėlė akis į mane.

„Ar jis jums sakė, kad kol jis čia lankėsi, pasibaigus kiekvienai mūsų susitikimui, jis sužeisdavo kitus, šiame esančius žmones?" Psichologas paklausė.

Nežymiai linktelėjau, „taip. Jis vieną kartą minėjo tai. Jis sakė, kad tie žmonės primena mane, tuomet jis jiems trenkia. Tik nežinau kodėl man netrenkia, o kitiems trenkia?"

„Tai gali būti todėl, kad jus myli. Gal jis ir nori jus sužeisti, tačiau giliai savyje, jis nenori to padaryti, nes myli jus." Jis atsakė šiek tiek šyptelėdamas. „Tačiau.."

„Tačiau?" Paklausiau. „Jau numanau, ką galite man pasakyti, nes ir aš apie tai galvojau."

Jis pakėlė antakius. „Tikrai? Jūs taip pat galvojot apie tai, kad reiktų pratęsti mano ir Joe susitikimus, tik ne čia?"

„Kur tuomet?" Susidomėjęs paklausiau.

„Yra ligoninė, kuripriima tokius kaip Joe. Pykčio nevaldymas, naudojamas smurtas prieš save ir kitusir panašiai." Jis pasakė žiūrėdamas į savo užrašus. „Mano ir Joe susitikimai čia neveikia. Manau, kad jei jis bus toje ligoninėje, jam bus geriau. Gal net padės."

Nuleidau galvą apie tai vėl mąstydamas. „Aš nežinau. Turiu omeny, jis gali manęs nekęsti už tai."

„Neskubėk. Pasikalbėk su juo apie tai. Juk jis taip pat turi pasakyti savo nuomonę."

Linktelėjau suprasdamas.

***

Grįžęs namo neradau Joe. Arba jis miegojo, arba buvo duše. Nusileidau laiptai žemyn į kambarį, ir radau jį gulinti lovoje, tik nemiegantį. Atsisėdau ant lovos krašto šitaip atkreipdamas jo dėmesį.

„Kur buvai?" Jis paklausė pakimusiu balsu.

„Um.. pas tavo psichologą. Mes pasikalbėjom apie tave." Pasakiau pažiūrėdamas į savo pirštus.

Nervinausi, kažkodėl.

„Kodėl tu ten buvai, kodėl kalbėjaisi su juo?" Joe paklausė atsisėsdamas.

„Turėjau žinoti kaip tau sekėsi. Tu juk man nepasakojai."

Jis tylėjo.

„Tu gali manęs už tai nekęsti visą savo gyvenimą. Gali mane net prakeikti mirtim, bet tai gali būti tau geriau, tačiau tai tau spręsti. Sutiksiu su viskuo."

„Nesuprantu." Joe sumurmėjo.

Giliai kvėpiau „Am.. yra tokia klinika, kuri padeda ir gydo tokiu kaip tu. Ir.. ir aš manau, kad tu turėtum pa-„

„Pala, tu laikai mane bepročiu?" Jis paklausė mane pertraukdamas. „Whoa, šito iš tavęs tikrai nesitikėjau."

‚Aš tik bandau tau padėti, Joe. Joe prašau." Žiūrėjau į jo mėlynas akis.

„Ne. Mano atsakymas ne." Jis pasakė piktai ir atsistojęs išėjo iš kambario.

------

Nežinau ką aš čia sumaliau, bet nesvarbu :):);)