Life with him // Jaspar✔

81.

Joe Sugg

Sėdėjau šalia Conor oro uoste. Dabar aš jo nekenčiau. Jis verčia mane per prievartą grįžti į Londoną. Be Caspar aš grįžti nenoriu. Atvykau į Los Andželą susigrąžinti Caspar ir kol dar jo nesusigrąžinau, privalau iš čia neišvykti.

Turiu pabėgti nepastebint Conor.

Pradėjau dairytis kaip geriau man pabėgti.

"Žinau ką sugalvojai." Conor tarė. "Tau tai nepavyks."

"Aš negrįšiu į Londoną." Piktai atsakiau.

"Grįši, taip bus geriau."

"Ne, nebus." Atsakiau. "Man nėra trylika, kad manim reiktų rūpintis."

"Bet elgiesi kaip trylikos. Taigi, sėdėk ir lauk mūsų prakeikto skrydžio." Conor pasakė ir mane pažiūrėdamas.

Giliai įkvėpiau susivaldydamas nuo rėkimo kaip nekenčiu Conor. Žinau, kad aš jam rūpiu, bet nežino, kad man reikalingas Caspar. Žinoma, kad jis nežino koks jausmas kažką mylėti, kad net dėl to žmogaus galėtum nusižudyti pačia skaudžiausią mirtim. Aš galėčiau tai padaryti dėl Caspar. Jei jis to paprašytų.

"Mums iki skrydžio liko nedaug laiko." Conor pranešė ir atsistojo. "Eime."

"Kur?" Susiraukiau ir atsistojau taip pat.

"Link vartų, asile." Jis pavartė akis ir pradėjo eiti link vartų, ir aš jam iš paskos.

Ėjau nuleidęs galvą, nes žinojau, kad Caspar daugiau nepamatysiu. Po velnių.

"O jėzau, atsiprašau, kad vėluoju. Turėjau ilgą atsisveikinimą su draugais." Išgirdau Caspar balsą ir nustebau pamatydamas jį su lagaminu.

*Tą pačią dieną, šiek tiek ankščiau*

Caspar Lee

Kroviausi drabužius į lagaminą su mintim, kad grįžtu į Londoną, pas Joe. Tai keista, nes planavau pas jį negrįžti. Planavau pradėti naują gyvenimą Los Andžele, su naujais draugais. Bet štaip kaip viskas netikėtai pasisuko.

"Ei," Emmos balsą išgirdau sau už nugaros. "Tu juk žinai, kad neprivalai išvykti?"

Pažvelgiau į ją, "taip, bet aš jau nusprendžiau."

"Ar tu grįžti pas jį, kad jį vis dar myli, ar tik padėti jam?" Ji paklausė ir atsisėdo ant lovos krašto.

"Nesu tikras dėl ko ištikro grįžtu." Atsidusau, "bet esu visu šimtu procentų įsitikinęs, kad jam padėsiu neišeiti iš proto."

Emma linktelėjo ir atsiduso, "dieve, aš taip tavęs pasiilgsiu. Tu man kaip brolis, žinai."

"O tu man kaip dar viena sesuo." Nusišypsojau ir priėjau prie jos, ją apkabinau. "Tu visad būsi laukiame Londone. Atsimink tai."

"Gerai." Ji sušnibždėjo man į kaklą.

Nu va, grįžo Caspar pas Joe. Laimingi visi? Gud