Life with him // Jaspar✔

85.

Caspar Lee

Praėjo keturios dienos nuo tos dienos, kai Joe man trenkė. Tai tik įrodė, kad jis negali suvaldyti pykčio ir jeigu jis negaus pagalbos, nesibaigs geruoju.

Naktį mąsčiau kada galėčiau nuvešti jį pas psichologą. Ir nusprendžiau šiandien tai padaryti. Jis nekęs manęs už tai, bet jis vėliau man padėkos. Tikrai.

Nepykau ant jo, kad man trenkė. Aš nemoku ant jo pykti. Jis per daug man svarbus, kad jo nekęsčiau ar pykčiau. Nepasakiau jam dar dėl ko pas jį grįžau. Manau, kad pasakysiu tada, kai būsime psichologijos centre.

Buvo ankstus rytas ir Joe dar miegojo. Jis atsiprašinėjo manęs už tai, kad vos nesulaužė man žandikaulio. Aš vis jį tikinau, kad man viskas gerai ir jam atleidau, tačiau jį gana sunku įtikinti.

Tyliai pravėriau kambario duris pamatydamas Joe miegantį vidury lovos. Susitikimas su psichologu už pusantros valandos ir mes nespėsime jei jo nepažadinsiu.

"Joe," pajudinau jį. "Tu privalai keltis. Mes turime kai kur nuvažiuoti." Pasakiau vėl jį pajudindamas.

"Dar dešimt minučių, prašau." Jis sumurmėjo į pagalvę.

"Jokių dešimt minučių. Mes nespėsime jei šitaip tempsi." Pasakiau garsiau. "Kelkis Joe, kitaip dušas tave pažadins."

Apsisukau ir išėjau iš kambario.

***

"Tai pasakysi kur mes važiuojam?" Joe paklausė spoksodamas pro mašinos langą.

Sustojau prie raudonos šviesos, "sužinosi, kai atvažiuosim." Pasakiau. "Ir Joe?"

"Ką?"

"Ar gali man kai ką pažadėti?" Paklausiau.

Jis sutriko. "Aha. Kas yra?"

"Jeigu manim pasitiki taip, kaip aš tavim, pažadėk, kad nebėgsi."

Jis tylėjo. Jis spoksojo į mane suraukęs antakius.

"Kas vyksta, Caspar? Kur mane veži?"

"Pažadėk man, prašau." Paprašiau vėl.

Jis atsiduso nežymiai linktelėdamas. "Gerai, pažadu."

Linktelėjau ir iš palengvėjimo atsidusau. Teliko dešimt minučių iki tol, kol Joe sužinos, kur jį atvežiau.

Praėjus dešimčiai minučių, sustojau šalia pastato ir išlipome iš automobilio. Joe apsidairė.

"Koks čia pastatas? Kur mes?" Joe paklausė atsisukdamas į mane.

"Tuoj sužinosi." Atsakiau. "Tik Joe," vėl prabilau. "Tu nebėgsi."

"Juk pažadėjau, jog nebėgsiu. Pažadų aš laikausi."

"Taip, aš tuo jau įsitikinau. Aš tik priminiau."

"Eime greičiau. Noriu sužinoti kur mane atvežei."

Mes įėjome į pastatą ir net nepriėmę registratūros pakilome liftu į penktą aukštą.

"Čia santuokos rūmai?" Joe paklausė.

Papurčiau galvą. "Greitai sužinosi, kas tai."

Išėjome iš lifto ir pradėjome eiti ilgu, tuščiu koridoriumi. Aš jaudinausi. Ta prasme, juk ne man reikia psichologo, juk ne aš kalbėsiuosi su juo, bet kažkodėl jaudinausi. Tikriausiai todėl, kad bijojau Joe reakcijos.

Aš ir Joe sustojome prie tamsiai rudų durų.

"Dr. Will Anderson?" Joe garsiai perskaitė. "Nesuprantu."

Prieš man prabilant, durys prasivėrė. Prieš mus stovėjo suaugęs vyras, atrodantis tikrai išmanantis savo darbą.

"Ak, jūs tikriausiai Caspar Lee ir Joe Sugg. Prašau užeiti." Jis pasakė ir pasitraukė į šoną, kad mus praleistų.

Paėmiau Joe ranką ir įėjome į vidų. Jis buvo sutrikęs. Jis dar vis nesupranto, kur jis randasi.

"Leiskite man prisistatyti. Aš esu Dr. arba psichologas Will Anderson."

Joe staiga atsisuko į mane.

"Tu atvežei mane pas psichologą? Kodėl?" Piktai jis paklausė.

Nauja! :))