Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Joe Sugg
Kambaryje tylu, gulėjau lovoje šalia Caspar, tik neprisiglaudęs prie jo. Galėjau tik jausti jo kūno šilumą. Stengiausi nejudėti, nes nenorėjau jo paliesti. Žinau, tai kvaila, bet aš kažko bijojau.
Caspar prunkštelėjo ir akimis pažiūrėjau, kad jis rašo kažkam žinutę. Ne kažkam, o Mark. Kam jis dar gali rašyti žinutę? Niekam, tik Mark.
Ar turėčiau jo atsiprašyti už tai, ką pasakiau tada, kai buvau Los Andžele klube, ir pasakiau jam bjaurius žodžius? Taip, manau turėčiau.
Atsisėdau ir perbraukiau per plaukus.
"Aš atsiprašau." Prabilau nutraukdamas kambaryje esančią tylą.
Jis nuo telefono ekrano pažvelgė į mane, "uhh, už ką?"
"Na.. na už tai ką tada Los Andžele, klube pasakiau. Aš nenorėjau tavęs įžeisti."
"Tu manęs ir neįžeidei." Jis greitai atsakė. "Tik sakyčiau per vėlai atsiprašinėji. Nemanai?"
Spoksojau į savo pirštus ir tylėjau. Aš žinojau, kad bent šiek tiek jį tada įžeidžiau ar net įskaudinau, tačiau jis to parodyti nenori.
"Tai nepyksti?" Paklausiau pakėlęs akis į jį.
"Ar dabar išvis yra skirtumas?" Caspar paklausė. "Poryt manęs čia nebus, ir viskas bus taip, kaip buvo iki dabar. Ar tau rimtai dabar rūpi, pykstu ant tavęs ar ne?"
Linktelėjau.
Jis atsiduso. "Ne, nepykstu. Geriau?"
"Aha, jo." Sumurmėjau ir vėl atsigulęs užmerkiau akis.
**
Ryte pabudau gana prastai išsimiegojęs. Jaučiausi kaip šūdas ir kažkodėl žiauriai pavargęs. Caspar šalia nebuvo, kas reiškia, kad jau vėlus rytas. Ir aš buvau teisus. Jau buvo po dešimtos ir esu nustebęs, kad ilgai miegu.
Tarpdurį pamačiau Nalą ir aš jai nusišypsojau. Ji tikriausiai vienintelė laukė kol aš pabusiu.
"Ei, Nala, ateik čia." Pašaukiau ją, bet ji iš vietos nesijudino. "Nagi, eikš." Ji apsisuko ir nubėgo. "Žinoma. Bėk. Palikim Joe vieną nes jis to nusipelnė."
"Nekalbėk su savim, durniau." Zoe pasakė ir nusijuokus nuėjo.
Pavarčiau akis ir išlipau iš lovos. Paklojęs lovą nuėjau į vonią. Atlikęs ten reikalus, grįžau į kambary. Atsisėdau ant fotelio šalia lango, nes kažkaip stebuklingai pasijaučiau, kad nesu alkanas. Arba todėl, nes nenorėjau pamatyti ten esančių žmonių.
Paslėpiau veidą savo delnuose ir už užsimerkiau. Dabar viskas būtų gerai. Dabar aš ir Caspar būtume laimingi. Bet ne, laiko atsukti neįmanoma. O šią klaidą vargu ar galima ištaisyti.
Dėl visko labiausiai esu kaltas aš. Jei būčiau gerai apgalvojęs pasekmes, nebūčiau nusiuntęs jam skirybos dokumentus. O dabar aš ir vėl jaučiu tą vienišumo jausmą. Nors ir kaip stengčiausi būti su draugais, bet grįžus namo, tas jausmas sugrįžta. Nemaniau, kad man ir vėl teks tai patirti, tačiau matyt aš to nusipelniau.
Kartais pagalvoju, kad jeigu būčiau sutikęs įsivaikinti vaiką, kad nebūčiau pykęs beveik ant kiekvieno Caspar žodžio ir leidęs laiką kartu su juo dažniau, dabar viskas būtų puiku.
Jis net tada nebūtų permegojęs su Mark. Kad ir kiek jis mane įtikinėtų, kad nemiegojo su juo, aš tuo netikiu. Gal dėl skirybų prisidėjo ir nepakankamas pasitikėjimas. Tikriausiai.
Tyloje prasedėjau nežinau kokį laiką, kol kažkas palietė mano petį. Patraukęs delnus nuo veido, išvydau savo mamą sėdinčia ant lovos priešais mane.
"Atrodai liūdnas." Ji tyliai pasakė.
Papurčiau galvą. "Ne, tik susimąstęs."
Ne, aš buvau liūdnas ir vienišas.
Vėl.
"Nori pasikalbėti?" Mama paklausė.
Nežinojau, ar aš noriu, kad kažkas iš mano šeimos žinotų apie skirybas su Caspar. Pamirškim tą faktą, kad mano geriausi draugai tai žino.
"Nežinau ar aš noriu, kad kažkas žinotų tai." Pasakiau.
"Gerai. Aš neversiu tavęs, bet noriu, jog žinotum, kad ir kas nutiktų, kad ir ką padarytum, kad ir kokį sprendimą priimtum, aš visada palaikysiu tave. Aš tavo mama ir prisiekiu, tu visada gali man paskambinti ir su manimi pasikalbėti. Nesvarbu diena ar naktis." Mama pasakė ir man nusišypsojo.
"Ačiū mama."
**
Kai grįžom į Londoną, Caspar per laptopą užsisakinėjo kažkur. Jis nesakė ir aš nemeluosiu, aš norėčiau žinoti, kur jis grįš. Gal šįkart į Pietų Afriką, arba gal į Los Andželą.
"Ar šįkart grįši į Pietų Afriką?" Paklausiau įsitaisydamas ant fotelio.
Caspar papurtė galvą. "Ne, į Los Andželą. Pas Mark ir Jack."
Giliai įkvėpiau. Žinoma.
"Kodėl tu sulindai jiems į užpakalį?" Paklausiau klausimo ir Caspar pakėlė galvą.
"Aš nesulindau jiems į užpakalį. Jie mano geriausi draugai."
"Taip, bet tu ant tiek su jais susibendravai, kad net pamiršai savo senuosius draugus." Atsakiau ir suraukiau antakius.
"Nes aš bandau pradėti naują gyvenimą." Caspar atsakė.
"Ką tai reiškia?"
"Tai reiškia, kad visi mano senieji draugai, kurie yra Londone, bus pačioj paskutinei vietoj mano gyvenime."
"O aš?" Paklausiau ir su dideliu nekantramu laukiau jo atsakymo.
"Hm.. manau, kad tavęs išvis nebus mano gyvenime." Jis pasakė ir maniau, kad tuoj nusižudysiu. "Pažiūrėsim kas čia bus."
Lėtai nuleidau akis ir nežymiai linktelėjau.
"Aišku."
Nu šįkart pasistengiau ir parašiau ilgiausią dalį šioje istorijoj, nes sulaukiau fainu nuomonių :') Ačiū jums, kad skaitot, kad ir kaip tai būtų nuobodu. Stengiuosi padaryti jį įdomiu, koks buvo pirmas ir antras sezonas, bet meh, nelabai man jau ir sekasi :D
