Life with him // Jaspar✔

75.

AR JŪS ŽINOT KĄ TAI REIŠKIA?
ISTORIJA EINA Į PABAIGĄ

J

oe Sugg

Taigi, vakare lėtai judėjau link parko, kuriame pamatysiu Caspar. Iš dalies aš velniškai jaudinausi, o iš kitos dalies aš laukiu tos akimirkais, kai stovėsiu priešais jį ir žvelgsiu į jo mėlynas akis.

Bet ar aš gerai elgiuosi? Turiu omeny, o kas jei jis nesutiks grįžti kartu su manimi į Londoną? Kas jei jis nekenčia manęs ir nenori matyti akyse? Bet gerai pagalvojus.. aš dėl Caspar čia buvau labai ilgą laiką, tai kodėl turėčiau dabar apsisukti ir grįžti atgal į butą, kai liko visai nedaug iki to parko?

Aš Joe Sugg, aš taip lengvai nepasiduodu. Kartais.

Pasiekęs parką maniau, kad Jack ir Caspar pamatysiu iškarto, tačiau klydau. Šis parkas nebuvo mažas, todėl man teks eiti dar daugiau, kad juos rasčiau.

Keista, bet gana greitai juos radau. Matyt dėl Jack plaukų spalvos. Sustojau. Jaudinausi, labai. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

"Aš galiu tai." Tyliai sau pasakiau. "Aš nieko nebijau." Sumurmėjau, "gerai."

Pradėjau dideliais žingsniais eiti link Jack ir Caspar. Pasiekęs juos, aš atsikrenkščiau ir šitaip atkreipiau jų abiejų dėmesį.

"O, pagaliau tu čia." Jack išsiviepė. "Palieku judu vienus. Pasikalbėkit, tik nesimuškit."

Jack apsisuko ir nuėjo šiek tiek toliau nuo mūsų. Caspar buvo sutrikęs. Jis tikrai nesitikėjo mane pamatyti, negi Jack jam nepasakė? Tikriausiai ne, nes kitaip Caspar čia nebūtų.

"Labas." Prabilau. "Seniai matėmes, ar ne?"

"Ką tu čia veiki?" Tai buvo pirmas jo klausimas.

Negalėjau suprasti ar jis džiaugiasi mane matydamas ar jis tiesiog piktas.

"Na.. atvykau tave pasiimti su savimi." Gūžtelėjau pečiais ir jam nusišypsojau, tačiau jis į mane žiūrėjo su nulis emocijų.

"Aš nesu daiktas, kad gali pasiimti mane su savimi."

"Žinoma, kad nesi." Pritariau jam. "Todėl aš prašau tavęs grįžti kartu su manimi."

"Ar tu nesupranti, Joe? Tu kvailas ar toks apsimeti?" Caspar paklausė.

"Tikriausiai nesuprantu." Nusijuokiau, bet Caspar nebuvo juokinga.

"Aš pradedu naują gyvenimą čia, supranti? Visa mano praeitis liko Londone. Aš turiu merginą, naujus geriausius draugus.. Aš- aš laimingas čia."

Na, šūdas.

"Aš netikiu, kad tu laimingas. Jėzau Caspar, aš pažįstu tave kaip nuluptą, matau iš akių, jog laimingas tu nesi. Tu laimingas būsi tik su manimi." Pasakiau.

"Klysti Joe. Gal ir buvau laimingas, bet dabar aš turiu kitą žmogų, kuris daro mane laimingu. Tai mano mergina Emma."

Jaučiu kaip manyje kila prakeiktas pyktis. Negi rimtai man prasidės pykčio priepolis? Tik nedabar, prašau.

"Aš galiu pasikeisti. Aš galiu būti tokiu, koks tau patinka. Daugiau nebus pykčio priepolių, jokių barnių, aš-"

"Va tame ir yra esmė, Joe. Tu nebūsi savimi."

"Jėzau, Caspar, tiesiog grįšk su manim į Londoną, pradėkim viską iš naujo." Pasakiau žengdamas žingsnį link jo, bet Caspar iškarto žengė atgal, kas mane skaudino.

"Jeigu mane tikrai myli, grįšk į Londoną ir pradėk naują gyvenimą be manęs." Caspar tyliai pasakė.

Tylėjau.

"Tu juk supranti, kad aš taip lengvai nepasiduosiu?" Paklausiau ir jis linktelėjo.

"Sėkmės tau stenktis kai rezultatas bus šūdo vertas." Caspar pasakė ir apsisukęs greitai manęs nutolo.

Aš nepasiduosiu. Grįšiu į Londoną tik su Caspar.

O dabar aš privalau nusigerti.

Antra dalis šiandien :)))