Našlaitis (BAIGTA)

II DALIS (IVs) "REVOLIUCIONIERIUS"

Pagrindiniame Raudonojo miško kelyje nevažiavo nei viena mašina, nežingsniavo joks paklydėlis. Tuštuma kilnojo asfalto dulkes. Greičiu vadovavausi tik tada, kai aplinka buvo saugi. Palietęs civilizuotą miesto dalį, lioviausi nėręs stačia galva į pavojus. Man reikėjo sąjungininkų. Man reikėjo surasti pažıstamą veidą. Į tai neįskaičiuosime Džono ar Merso, ar koks ten jo tikrasis vardas. Kaira... Taip, ją surasiu greičiausiai.

Landžiojau į kiekvieną kampą. Miesto pakrašty nei gyvos dvasios. Gatvėse automobiliai sustabdyti, pravertomis durelėmis, atvirais langais mėtosi kelkraščiuose. Jokių kalbų, jokio juoko, jokių muštynių. Kur visi dingo? Staiga išgirdau niurnėjimą. Trys vampyrai it tikri gyvūliai drąskė kažkieno kūną, dorojo jį nagais ir dantimis. Tyliai, ramiai pasislėpiau už gėlių autobusiuko. Ilgai tūnoti čia negalėjau. Mano kvapas juos pritrauks. Patys irgi ne saldainiai. Nuo peties nusitraukiau arbaletą, iš kišenės išėmiau tris specialias strėlytes. Dvi įsikišau tarp dantų, o paskutinę įstačiau į lanką. Dirstelėjęs gavau jų dėmesį. Vampyro kraujas pramušė žmogienos. Be to, jeigu Karalius čia, tai Vampyriados uoslei turėjo būti įskiepytas naujas kvapas - Našlaičio. Jie kaip sulaužytais kaklais sukiojosi į visas skirtingas puses ir bandė nustatyti iš kur tai sklinda. Man teko pasidarbuoti ir palakstyti į visas puses. Našlaičio būta visur. Jie nušoko nuo kūno, kurį laikė ant juodo automobilio stogo ir dar kartą įkvėpė.

- Našlaitis! - vienas sucypė plonyčiu balseliu. Nusitaikiau ir iššoviau. Mėlynakiui vampyrui pataikiau tiesiai į kaklo duobutę. Jis karktelėjo ir krito ant žemės. Iš burnos paėmiau dar vieną ir įstatęs nusitaikiau. Dar vienas Safyrinis vampyras panaudojęs greitį suko link manęs, bet atleidęs suvariau strėlytę į tarpuakį. Krito. Platininiai galai, kaip ir sakiau. Paskutinis ketino keršyti už saviškius. Leidau strėlytę, bet jis sugavo. Ketvirtos nespėjau ištraukti. Jis užsimojo naguotu kumščiu ir trenkė per veidą. Atsimušiau į mašinos vairuotojo dureles. Nusivaliau kraują nuo lūpos. Vampyras jau žiojosi kąsti, bet tuo pat metu nagais griebiau už jo ilgų dantų ir šonu bloškiau į baltą furgoną. Suklupo. Priėjęs suėmiau už smilkinių ir suktelėjau galvą į priešingą pusę. Lavonas krito prie ratų. Akimis suradau pamestą strėlytę, paėmiau, o tada nuėjau prie kitų lavonų. Platina neleidžia atsikelti priešui, jeigu jos yra kūne. Vos tik kas nors ištrauks, jie atgyvens. Pasodinęs nusukau sprandus tiek vienam, tiek kitam, o ginklus sudėjau, ką ant peties, ką į kišenes. Lavonus sutempiau į tuščią floristikos furgoną, kad kažkam nekiltų klausimų dėl nepageidaujamo svečio miesto teritorijoje.

Man pavyko nusigauti iki Kairos namų. Gatvėje ramu, o visi aplinkiniai namai tarsi negyvenami. Peršokęs tvorą nusėlinau prie sienos. Virtuvė buvo tuščia. Toliau nieko neįžiūrėjau. Prie paradinio įėjimo paskambinau į duris, nulenkiau rankeną. Kuo lengviausiai atsivėrė. Įsmukau vidun, rankoje gniaužiau arbaletą.

- Kaira! - ištariau merginos vardą. Tikėjausi ją čia rasti. - Kaira, - koridorius buvo tuščias. Svetainė suversta aukštyn kojomis. Sulaužytas stalas, į kuolus paverstos kėdės sudedamosios medinės dalys. Stiklai ant kilimų ir indai suskaldyti spintelėse. Virtuvėje vyravo peilių ir kraujo maišalynė. Paspyriau nuotraukų rėmelį. Pakėlęs perbraukiau pirštu sudaužytą stiklą. Nuotraukoje buvo jaunesnė Kairos versija, besišypsanti motina ir Džeimsas, jos patėvis, rankose laikantis merginos netikrą brolį Zacharijų. Padėjęs ant margo stalo kampo paskubomis nužingsniavau į jos miegamąjį. Dar nespėjęs praverti durų užuodžiau sukrešusį kraują. Po kojomis, pro durų plyšį išdžiūvusi raudona bala. Pakraupusiomis akimis žvelgiau į duris ir delsiau atidaryti.

Baisiausia buvo tai, ką aš pamačiau. Gerklėje kažkas užstrigo, kažkas kartaus. Suparaližuotas stovėjau ant slenksčio ir tikėjausi neišvysti merginos veido. Deja, bet čia buvo susodinta tik negyva Kairos šeima. Lediniu veidu spoksojau į mėnesio senumo mirusius, kruvinus veidus. Motina buvo pasodinta į sūpuoklę kambario viduryje, Džeimsas perverstomis akimis paguldytas lovoje, kurioje mudu su Kaira kažkada vos nepasiekėme rimtų santykių. Skaudžiausia buvo žiūrėti į mažą, kruviną ryšulį, kuriame gulėjo negyvas vaikas. Lėtais žingsniais priėjęs spoksojau į tas mažas, užgęsusias akis. Manyje kvėpavimas ėmė slopti. Aš būčiau pamiršęs, ką reiškia kvėpuoti. Ir užvis juodžiausia ir nepakeliama buvo vaizdas man už nugaros. Ant juodo Kairos tėvo dovanoto fortepijono gulėjo trys, pagal dydį sudėliotos širdys. Atsigręžiau atgal. Patikrinau motinos, o tada Džeimso rankas, kaklus, nugaras ir krūtines. Jie buvo kankinti, iš jų gėrė kraują ir tik tada nužudė. Ar Kaira tai matė? Ar juos nudėjo Kairos akyse? Man pačiam kaupėsi ašaros. Nusivalęs apsidairiau aplinkui. Įkvėpiau. Čia kvepėjo dar kai kuom. Kaira. Čia kvepėjo Kairos krauju. Atidariau visas spintas, patikrinau užuolaidas. Maniau, kad ją išdalino gabalais, todėl varsčiau kiekvieną stalčių. Tačiau šuo pakastas gulėjo po fortepijono dangčiu. Ant baltų klavišų krauju nupieštas medis. Milžiniškos šakos, storas kamienas, šaknys, kurių įžiūrėjau vos kelias. Sakyčiau pasaulio medis, bet...