Našlaitis (BAIGTA)

XIV (IIIs) DALIS "MIRTIS LAIMINGA BŪDAMA ŠALIA"

- Suprantu, kad mėgsti į save žiūrėti, bet viešumoje tos kitos pusės kiek žinau niekas nerodo. Taigi... - sumojau jam. Susinervinęs numetė raktelius į šoną ištardamas:

- Negaliu atvirsti. Nemoku, - rankomis parodė taip lyg melstų Dievo pagalbos. Iš tiesų Džonas atrodė sumišęs. Ar jis iš tiesų nežino, kas vyksta?

- Vadinasi iš tiesų vakar mane ištraukei žmogaus jėga, - suvedžiau galus.

- Leisdamasis į duobę pavirtau tiek, kad galėčiau tave surasti, bet tada įvyko kažkoks antgamtinis trikdis, - mostelėjo ranka, - ... Minutėmis ėmiau sekti, virtau žmogumi, o tada ir vėl atgal, - lankstydamas juodai naguotą leteną svarstė visus įmanomus variantus.

- Galbūt tai dėl drebėjimo. Gal gamta ir padarai turi sąsaja tarpusavyje? - spėjau. - Tau juk viskas gerai. Kodėl taip nerviniesi?

- Nes jeigu tai pajutau aš, pajuto ir visi kiti iš Antgamtikos. Žmogaus jėgomis nebūčiau tavęs atlaikęs, Kaira. Nebeturiu tų jėgų. Jos jau seniai sunykusios. Vienintelis dalykas, kas mane laiko gyvu yra Anubis. Tą akimirką mudviem tiesiog pasisekė. Anubio jėga sugrįžo ir tik todėl tave ištraukiau. Trukdis, kurio nesu jautęs perlaužė manyje kažką pusiau. Tu klausi manęs, kodėl taip nervinuosi? Nes jeigu taip bus ir toliau, tai greitai užversiu letenas visiems laikams. Mano kūnas nepritaikytas žmogiškai esybei. Atidaviau ją Emandieliui tą pačią minutę, kai grėsė tikroji mirtis.

MARIANA

Prabudau nuo alkio skrandyje ir skausmo kakle bei kojoje. Akimis apsukusi ratą aplink kambario sienas, dirstelėjau į laikrodį, kuris mušė lygiai aštuones valandas ryto. Miegojau Angelo miegamajame, jo lovoje, tik ne su juo, tik ne šalia jo. Tiesą sakant po to, kai gavo pagalve į kaktą, daugiau nepasirodė. Atsargiai išlipau, apsirengiau, susirišau nešukuotus plaukus ir dirstelėjau pro langą. Išvartyti medžiai tebegulėjo vienas ant kito, pelenai pagaliau nustojo sklandę aplinkui, nors dangus ir liko visiškai pilkas, apsitraukęs sluoksniniais debesimis. Pabandžiusi priminti koją net klestelėjau atgal į lovą. Toks vaizdas, kad prikišau nagus prie elektros lizdo. Į pirmą aukštą teko šokinėti ant kairės kojos. Jaučiausi visiška nevykėlė. Prisilaikydama nusileidau į virtuvę. Ant stalo stovėjo įjungtas, besikraunantis nešiojamas kompiuteris, išdraikyti popieriai, vaikino tėvo užrašai, o židinyje pleškėjo malkos, krito žarijos, akmenys išterlioti suodžiais. Angelas ranką užmetęs ant akių, galvą prisidengęs džemperio kapišonu gulėjo ant sofos. Nežinojau ar jis miegojo, ar tik gulėjo užmerkęs akis, todėl nuspręndžiau su malonumu patikrinti. Gale vaikino kojų buvo šiek tiek apiplyšusi pagalvė, todėl įkišusi pirštą ištraukiau plunksną. Prikandusi lūpą iš lėto prišlubavau ir pasilenkusi virš jo, plunksnele pakutenau panosę. Jis nesureagavo, tik vos vos suraukė nosį, pasitaisė ranką ir miegojo toliau. Galiausiai nuspręndžiau paerzinti dar šiek tiek. Plunksną pridėjau prie ausies ir švelniai, lėtai ėmiau braukti per skruostą, tada smakrą, kelių savaičių senumo barzdą, per kaklą, kol pasiekus drabužius, jis sugriebė už mano riešo ir lėtai pramerkė akis išsišiepdamas. - Tu lendi, - žavingai ir mieguistai prabilo jis. - Vėl, - stipriau spaudė riešą, bet ta jėga nebuvo iš prievartos, o veikiau iš noro prisiliesti.

- Aš tik patikrinau ar miegi. Niekam nereikia mirusio Našlaičio, - paaiškinau. Jo akys pavargusios, jo kūnas nusilpęs, nes sugebėjo judinti tik savo ranką, kurioje matėsi venos, seno, per daug išblyškusi oda, kartu ir visos įamžintos tatuiruotės.

- Tu alkana, - suprato jis. – Vos gali kentėti, - sunerimo. – Atleisk, kad negaliu viso to atlikti greitai ir švariai. Prisiekiu padaryčiau, bet... – jis nustojo taręs žodžius, lyg būtų pamiršęs, ką norėjo pasakyti. Suraukiau kaktą. Angelas atleido ranką. Pasitraukiau, o jis atsisėdo atsiremdamas.