'Louis Tomlinson
Stebėjau stalo paviršių ir retkarčiais žvilgteldavau į telefoną, kuris gulėjo šalia manęs. Žinojau, jog tikėtis, kad ji paskambins man buvo kvaila, nes pažinojau Velvet ganėtinai gerai ir žinojau kokia užsispyrusi ji yra.
Susiraukiau ir pakėliau akis vos išgirdau kaip kėdė prieš mane yra atitraukiama. Neužtruko ilgai kol supratau koks asmuo užėmė ją, nes man pakako pamatyti kreminės spalvos suknelę ir šviesius plaukus.
- Ką tu čia veiki?- atsidusau suvokdamas, jog neturiu jokio noro kovoti su Ala, kuri tikriausiai ketina tiesiog suerzinti mane savo nesibaigiančiais prieštatavimais. Jai nesvarbu ar mes kartu, ar ne.
- Mums reikia pasikalbėti.- jos žodžiai privertė susiraukti dar labiau, nes aš žinojau, jog mes neturime apie ką kalbėtis. Mes retai kada turėjome apie ką kalbėti ir šis kartas nebuvo išimtis.
- Neketinu kalbėti su tavimi, Ala. Visų pirma mes neturime apie ką-
- Mes turime.- ji nutraukė mane priversdama atsidusti ir atsilošti kėdėje. Pažvelgiau į ją stebėdamas kaip Ala atsisuka į mane ir pasideda rankinę ant kelių. Buvau pamiršęs kaip jausdavausi žvelgdamas į jos žalias akis net jeigu tarp mūsų viskas pasikeitė.- Tu galėsi nieko nesakyti, tačiau prašau nepertrauk manęs ir leisk man pasakyti tai ką noriu.
- Kalbėk.- tariau stebėdamas kaip ji nuleidžia galvą giliai įkvėpdama ir kilsteldama ją bei pažvelgdama į mane. Nežinojau kaip turėčiau jaustis dėl to, jog mečiau ją taip paprastai, tačiau ji vis tiek nepalieka manęs ramybėje ir nelaiko pykčio. Ji turėtų nekęsti manęs, tačiau ji akivaizdžiai taip nesijaučia.
- Ji paliko tave?- susiraukiau vos išgirdau jos pateiktą klausimą ir nusukau žvilgsnį nuo jos. Turėjau suvokti apie ką ji norės pasikalbėti.
- Jeigu tai viskas apie ką norėjai pasikalbėti-
- Tai nėra tai apie ką norėjau pasikalbėti. Tiesiog nesitikėjau, jog ji paliks tave taip paprastai. Buvau įsitikinusi, jog ji yra su tavimi dėl kažkokios priežasties, tačiau-
- Ji paliko mane, nes prisipažinau jai, jog myliu ją.- nutraukiau Alą suprasdamas, jog galiausiai ji paklaus priežasties kodėl Velvet metė mane ir grįžo į Londoną.
- Tu..?- ji nusuko žvilgsnį man galint matyti kaip ji atsidūsta ir trumpam užmerkia akis. Nesitikėjau, jog jai tai rūpės, nes buvau įsitikinęs, kad vienintelė priežastis, dėl kurios ji vis dar nepalieka manęs, yra jos užsispyrimas ir pasipūtimas, kuris neleidžia jai suvokti, jog iškeičiau ją į tokį žmogų kaip Velvet.- Tu iš tiesų myli ją?
- Nebūčiau to pasakęs, jeigu neturėčiau to omenyje.- sumurmėjau tikėdamasis, jog ji neketina manęs užsipulti. Net nenorėdamas turėjau pripažinti, kad galbūt nemelavau jai. Nežinojau priežasties kodėl tai pasakiau išskyrus tą, jog būtent tai jaučiu jai. Ir akivaizdu, jog Velvet nesijaučia taip pat.
- Niekuomet neskambėjai taip tvirtai kalbėdamas apie mūsų santykius.- ji nusijuokė, tačiau šįkart tai nebuvo įprastas jos juokas. Ji skambėjo šaltai ir mėgino paslėpti tai ką jaučia. Pasirodo, jog nepažinojau jos taip gerai, po daugiau nei penkerių metų praleistų kartu.
- Nes niekuomet nesijaučiau įsitikinęs dėl mūsų santykių. Iš pradžių maniau, jog nenusipelniau tavęs, tačiau tuomet tu pradėjai naudotis mano pinigais-
- Aš niekuomet nesinaudojau tavimi, Louis.- ji nutraukė mane apsidairydama vos suvokė, jog menkai pakėlė savo balso toną taip atkreipdama kelių žmonių, sėdinčių netoliese, dėmesį.- Suprantu dėl kokių priežasčių tu manei taip. Aš pavydėjau tai ka-,- ji nutilo giliai įkvėpdama ir pakeldama akis.- Velvet, jog ji sugebėjo sužavėti tave kažkuo. Neįsivaizduoju kuo ji geresnė už mane, nes tai aš buvau su tavimi-
- Tu buvai su manimi?- nusijuokiau jausdamas kaip juokas išsprūsta pro lūpas.- Buvai su manimi ir tuomet, kai sužinojau apie Markus?- Ala nusuko žvilgsnį nuo manęs ir pažvelgė į kavinės išėjimą.
- Aš buvau su tavimi kai tau reikėjo kažko, kas padėtų tau. Kai viskas ko ji nori yra nauda ir atsidurimas pirmame laikraščio puslapyje.- ji pažvelgė į mane man atsidusus ir paėmus savo telefoną nuo stalo. Įkišau jį į džinsų kišenę ir ketinau pakilti nuo kėdės, tačiau Ala tai padarė pirmiau už mane.
Nenorėjau klausyti kaip ji kalba apie Velvet visiškai nepažinodama jos ir nežinodama kokia ji yra. Stebėjau kaip Ala apeina apvalų stalą ir sustojusi toje pusėje, kurioje buvau aš, pasilenkia prie manęs. Neatstūmiau jos net jeigu norėjau tai padaryti, vos ji priglaudė savo lūpas prie mano ir greitai atsitraukė atsitiesdama.
- Aš lauksiu tavęs, Louis. Nes žinau, jog ji nėra tinkama tau. Ji nenusipelnė tavęs.- šviesiaplaukė atsitraukė nuo manęs man nenuleidžiant žvilgsnio nuo jos. Vos pastebėjęs Markus įžengiantį į kavinę susiraukiau vos jis prasilenkė su Ala ir net nepažvelgė į ją. Kažkas vertė mane manyti, jog tai dėl mano buvimo šalia.
Pakilau nuo kėdės tikėdamasis, jog nesusidursiu su ja ir vėl, nes nenorėjau klausytis vienintelių dalykų, apie kuriuos ji gali kalbėti. Buvau pavargęs nuo jos balso ir to kokia užsispyrusi ji gali būti.
Perėjau visą kavinę iki pasiekiau laiptus ir praėjau pro Markus. Buvau beveik įsitikinęs, jog jis ketina sekti mane, nes jam tikrai kažko reikia arba jis tiesiog nori išsilieti ant manęs. Mano spėjimas pasitvirtino vos išgirdau jo žingsnius už savęs ir galiausiai jo balsą.
- Ką Ala čia veikė?- jis paklausė man įkišus ranką į kišenę ir joje sugraibius kelis raktus, kurie buvo nuo mašinos ir buto. Nekenčiau to, jog Velvet man atidavė savuosius, nes tai tik patvirtino, jog ji gyvens klube.
- Maniau, jog nebesikiši į mano gyvenimą.- sumurmėjau ir lengviau atsidusau vos užkilau į reikiamą aukštą. Galėjau pasirinkti liftą, tačiau tai reikštų tiesioginį susidurimą su Markus.
- Ji vis dar rūpi man, tad nenoriu, jog ją skaudintum savo poelgiais ir pasirinkimais.- jo žodžiai privertė sustoti nepasiekus viešbučio kambario durų ir apsisukti. Pažvelgiau į Markus, kuris stovėjo prieš mane akivaizdžiai pasiruošęs grįžimui į Londoną, nes šiandien buvo paskutinė diena Vienoje. Ketinau ją praleisti su Velvet norėdamas kuo labiau ją palenkti į savo pusę, jog ji galiausiai pasiduotų ir pripažintų viską garsiai, o ne tylėtų man prabilus apie mūsų santykius.
- Jeigu ji tau rūpi tuomet eik pas ją, o mane palik ramybėje. Neturiu jokio noro klausytis kaip tu gini ją po kiekvieno mano pasakyto teiginio.- apsisukau tęsdamas ėjimą link viešbučio kambario durų. Jos nebuvo užrakintos, nes nejaučiau reikalo tam. Turiu pakankamai pinigų, jog nusipirkčiau viską ką prarasčiau vagystės atveju.
- Grįši į Londoną?- jis nukreipė temą leisdamas suvokti, jog vis tiek neketina palikti manęs ramybėje net jeigu tai viskas ko aš norėjau šiuo metu. Ketinau tiesiog susirinkti visus daiktus, kurių neišsikroviau, ir nešdintis iš čia. Nes net jeigu žinojau, jog ji nenori matyti manęs neketinau jos paleisti taip paprastai. Ji man rūpėjo ir galbūt iš tiesų ją mylėjau, tad nenorėjau leisti jai baigti visko taip paprastai.
- Susigrąžinsiu ją nesvarbu ko prireiks.- suėmiau tamsios spalvos rankeną ir palenkiau ją žemyn įeidamas į kambarį ir nueidamas prie lovos. Pasilenkęs ištraukiau lagaminą iš po jos ir numečiau jį ant lovos, kuri nebuvo sujaukta kaip ryte, kai palikau ją.
- Vis dėlto suvokei, jog iš tiesų ją myli?- Markus uždarė kambario duris po savęs ir atsirėmė į sieną prie jų. Nuėjau prie spintelės paimdamas kelis raktus, kuriuos man atidavė Velvet, ir įkišdamas juos į džinsų kišenę.
- Suvokiau, jog tai tiesa tą akimirka, kai man tai išsprūdo.- sumurmėjau pereidamas kambarį ir sustodamas prie sofos. Paėmiau švarką nuo jos užsidėdamas jį ir atitraukdamas rankoves iki alkūnių.
- Neketinu sakyti nieko, net jeigu manau, jog Ala tau tinkamesnė.- jo žodžiai privertė susiraukti, tačiau nesustojau grįždamas prie lagamino ir paimdamas jį į rankas.
- Ji nėra ta, kurią myliu, ir ta ,apie kurią negaliu nustoti galvoti, nepaisant to, jog ji mane atstūmė daugiau kartų nei galiu prisiminti.- mano žodžiai privertė jį nutilti ir nusukti žvilgsnį. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti, buvo tai, jog pamatysiu ją nors praėjo vos viena diena, po jos išvykimo.
○○○
