'Louis Tomlinson
- Kokio velnio mano telefonas pas tave?- paklausiau vos išgirdęs pažistamą melodiją, kuri tikrai sklido iš mano telefono, pranešdama apie skambutį. Markus nepasimetė trukteldamas pečiais ir ištraukdamas mano telefoną iš savo džinsų kišenės.
- Leo. Pažįsti jį?- jis paklausė priversdamas mane susiraukti.
- Jeigu nepažinočiau jo neturėčiau jo numerio savo telefone ir jis neskambintų man.- tariau stebėdamas kaip jis patraukia vis dar skambantį telefoną toliau nuo manęs man ištiesus ranką. Susiraukiau dar labiau dėl jo veiksmo.
- Tikrai esi pakankamai stabilios būsenos, jog atsilieptum? Kas jeigu tai bus svarbus reikalas ir tu būsi per girtas, jog padarytum gerą sprendimą?- jo žodžiai privertė pakilti nuo kėdės išplėšiant telefoną iš jo rankų.
- Dar kartą pakartosi tokią nesąmonę atleisiu tave.- žinojau, jog negalėčiau jo atleisti net norėdamas, kadangi vienas nesusitvarkyčiau su darbu. Nors didžiąją laiko dalį būtent tai ir darau.
Atsiliepęs į skambutį pridėjau telefoną prie ausies neturėdamas nė menkiausios idėjos kodėl jis man skambina. Leo numerį turiu tik todėl, jog jis yra barmenas. Sutikau jį tik kartą prieš išvykdamas į Vieną ir neturiu nė menkiausios idėjos kodėl jis skambina man. Dėl klubo problemų jie turėtų skambinti Elai, nes pastaruoju metu nesu nusiteikęs dirbti. Nė vieno iš kelių darbų, kuriuos turiu.
- Klausau tavęs.- stengiausi, jog mano balsas neskambėtų taip kaip jis skamba iš tiesų šiuo metu. Nenoriu, jog kažkas neskaitant Markus sužinotų, kad vietoj darbo aš leidžiu dienas gerdamas ir nesiliaudamas rūkyti. Neprisimenu kada mano balsas buvo neužkimęs pastarasias dienas.
- Čia ne Leo.- atsitiesiau giliai įkvėpdamas ir jausdamas kaip kosulys išsprūsta pro lūpas vos išgirdau tą balsą, kurį turėjau girdėti pastarasias dienas. Jeigu ne prakeiktas alkoholis Vienoje ji būtų buvusi su manimi ir viskas būtų buvę visiškai kitaip. Pasiilgau jos beprotiškai ir tik Markus mano stabdo nuo kvailų dalykų, kuriuos aš nuolat darau.
- Šūdas.- tariau leisdamas jai suprasti, kad tai nėra tai ko tikėjausi. Nesitikėjau išgirsti jos balso ir pradėti vėl galvoti apie ją, kai tik ką tik nustojau.
- Tau viskas gerai?- galėjau girdėti Markus juoką jam tikrai girdint Velvet balsą sklindantį iš telefono. Pažvelgiau į jį prieš nueidamas prie laiptų ir užkildamas jais. Nuėjęs prie miegamojo durų atidariau jas ir įėjau į vidų užtrenkdamas po savęs.- Louis?
- Man viskas gerai. Tiesiog nesitikėjau, jog tu paskambinsi ir ypač iš barmeno telefono.- jaučiau keistą jausmą, kurio niekuomet nejaučiau būdamas su Ala ir galvodamas apie ją su kažkuo kitu. Jaučiau pyktį, bet ne tą jausmą, kurį galėčiau pavadinti pavydu, manau.
- Jis mano draugas. Ir aš nusprendžiau perlipti savo išdidumą, nes pasiilgau tavęs.- atsisėdau ant lovos vos išgirdęs jos žodžius ir užsimerkiau giliai įkvėpdamas.
- Maniau, jog tu nekenti manęs. Nes prieš išeidama pasakei, kad viskas kuo galime būti tai tas statusas, kuriame buvome, pradžioje.- tariau tikėdamasis išgirsti kažką iš jos kas priverstų mane suvokti, jog vis dėlto ji nusprendė sugrįžti ten kur baigėme.
- Aš nejaučiu tau neapykantos ar juolab pykčio. Tiesiog jaučiausi kalta, jog tą akimirką supykau ant tavęs net jeigu tai nėra mano reikalas. Tu esi suaugęs ir mūsų niekas nesieja.- jos žodžiai nebuvo tai ko tikėjausi ir tai ko norėjau. Tačiau nepažįstu jos pakankamai ilgai, jog galėčiau nuspėti ką ji pasakys ir ko turėčiau tikėtis iš jos.
-Kur tu esi?- pakilau nuo lovos nuspresdamas negalvoti apie tai šiuo metu. Dabartinė mano problema yra noras pamatyti ją ir aš ketinu tai išspręsti dabar pat. Visų pirma turiu susitaikyti su ja iš tiesų, o tik tuomet galvoti apie mūsų santykių problemas.
