'Louis Tomlinson
- Kaip stipriai turėčiau tau trenkti dabar?- paklausiau nepakeldamas akių nuo stalo ir žvelgdamas į jo šviesų paviršių. Žinojau, jog vos pažvelgsiu į jį noras jį nudėti padidės, tačiau negaliu to padaryti būdamas viešumoje.
- Aš buvau girtas.- Markus sumurmėjo leisdamas suprasti, jog jis mėgina pasiteisinti. Tačiau tai ne itin padėjo, nes jis vis tiek tai padarė.
- Ko tau reikia iš manęs?- sumurmėjau pakeldamas akis vos išgirdau kaip kažkieno aukštakulniai atsimuša į kietą, viešbučio kavinės grindinį. Susiraukiau vos pastebėjau Velvet, kuri dėvėjo ryškiai rožinę palaidinę ir trumpus, juodus šortus, kurie visiškai nedengė jos kojų. Ji priėjo prie stalo, prie kurio sėdėjau kartu su Markus, man galint pastebėti lagaminą, kurį ji pastatė prie savo kojų.- Kokio velnio tau reikalingas lagaminas?- atsitiesiau kėdėje stebėdamas kaip ji padeda kažką ant stalo pažvelgdama į mane.
- Čia tavo buto ir kabineto, kuriame turėjau dirbti, raktai.- ji tarė priversdama mane pakilti nuo kėdės ir suimti jos ranką vos ji mėgino atsitraukti.
- Ką tu darai?- paklausiau atsistodamas prieš ją vos Velvet atsitraukė žingsniu atgal ir suėmė lagamino ranką nusukdama žvilgsnį.
- Grįžtu į Londoną.- ji truktelėjo savo riešą norėdama ištraukti jį, tačiau tai privertė tik stipriau suspausti jį.
- Vel.- tariau stebėdamas kaip ji pažvelgia į mane menkai kilsteldama galvą.
- Man nepatinka kai vadini mane taip. Tai primena Džeimsą, nes būtent taip jis kreipdavosi į mane.- ji ramiai tarė kol tuo tarpu aš žvelgiau į jos rudas akis.
- Velvet.- pasitaisiau nusukdamas žvilgsnį ir atsidusdamas.- Ką tu darai?- pakartojau savo prieš tai užduotą klausimą tikėdamasis, kad ji atsakys išsamiau.
- Aš negaliu likti čia su tavimi. Visa tai neturėjo vykti. Turėjau palikti Džeimsą pati ir pradėti kurti savo gyvenimą su savo sūnumi, o ne gyventi tavo bute ir dirbti tavo biure. Tai ne man, Louis.- ji patraukė savo ranką, tad atleidau ją žinodamas, jog kuo labiau spausiu ją tuo daugiau skausmo ji jaus.
- Ketini tiesiog palikti mane?- nusijuokiau nors žinojau, jog tam ne vieta ir ne laikas. Ji atsitraukė žingsniu atgal ir pažvelgė į mane kelis kartus sumirksėdama ilgomis blakstienomis.
- Atleisk.- ji tyliai tarė man galint jausti kaip visas linksmumas tikintis, jog tai tėra pokštas arba ne taip suprasti jos žodžiai dingsta iš mano veido. Nežinojau ką jaučiau tą akimirką, kai stebėjau kaip ji dar kartą pažvelgia į mane ir atsitraukusi keliais žingsniais atgal apsisuka išeidama iš kavinės ir eidama plačiu viešbučio vestibiuliu tempiasi juodą lagaminą paskui save.
- Neketini daryti nieko?- Markus balsas pasiekė mane man atsirėmus į stalą už savęs, kai stebėjau kaip brunetė atidaro duris ir išeina pro jas.
- Ji išėjo dėl mano kaltės.- atsidusau jausdamasis taip lyg nebejausčiau jam jokios neapykantos ir nenorėčiau jo nudėti. Atšlyjau nuo stalo ir apsisukau paimdamas raktus nuo jo bei paslėpdamas juos kišenėje.- Pasakiau jai, jog myliu ją.
- Tu padarei ką?- jis paklausė, tad paėmiau vienkartinį kavos puodelį nuo stalo ir priglaudžiau prie lūpų. Atsigėriau jos ignoruodamas tai, jog ji karšta ir nemenkai nudegino.
- Neturėjau to pasakyti. Ji neturėjo to žinoti.- sumurmėjau papurtydamas galvą ir jausdamas atodūsį išsprūstant pro lūpas. Gailėjausi tai pasakęs, nes jeigu būčiau tylėjęs ji vis dar būtų kambaryje, su manimi ir nevyktų į prakeiktą oro uostą norėdama dingti kuo toliau.
- Ji neatsakė tuo pačiu?
- Manai, jog jeigu ji būtų atsakiusi tuo pačiu dabar ji važiuotų į oro uostą?- pažvelgiau į jį stebėdamas kaip Markus patrūkčioja pečiais.
- Neketini vykti paskui ją?- susiraukiau girdėdamas jo atodūsį.- Tu myli ją ir ji tikriausiai taip pat, nes kitu atveju ji jau seniai būtų pabėgusi nuo tavęs. Velvet tiesiog išsigando tavo prisipažinimo.
- Kokio velnio jai išsigąsti?- sumurmėjau rankomis pasiremdamas į stalą ir žvelgdamas į jį. Neturėjau nė menkiausios idėjos kodėl jis padeda man dabar, tačiau galbūt vakar jis iš tiesų buvo daug išgėręs ir padarė tai nemastydamas. Norėčiau tuo tikėti, nes man nereikėjo dar vieno priešo.
- Galbūt todėl, jog daug metų ji gyveno su žmogumi, kuris jos nekentė?- nusukau žvilgsnį nuo jo ir apsisukau išeidamas iš kavinės. Perėjau vestibiulį ir išėjau pro duris. Nieko nelaukęs perėjau aikštelę ir pasiekęs savo mašiną atrakinau ją.
Žinojau, jog ji tikriausiai vyks į tą patį į oro uostą, iš kurio atvykome, tad neketinu būti toks didelis idiotas, jog tiesiog leisčiau jai išvykti bent nepamėginęs sustabdyti jos. Norėjau, jog ji liktų su manimi net jeigu pati Velvet to nenorėjo. Tikėjausi priversti ją persigalvoti.
Įsėdęs į mašinos vidų užtrenkiau dureles, kavos puodelį įstatydamas tarp sėdynių ir užvesdamas mašiną. Tikėjausi, jog rasiu ją, nes man reikėjo jos daug labiau nei pats įsivaizdavau.
'Velvet Odrea
Spaudžiau bilietą tarp pirštų laikydama galvą nuleistą ir jausdama kaip dreba mano kojos. Galėjau jausti kaip skausmas nugaroje didėja dėl nepatogios kėdės. Atsitiesiau vienos rankos pirštais užkišdama plaukus už ausies ir pažvelgdama į tą pusę, į kurią turėsiu eiti, vos išgirsiu apie savo skrydį.
Pinigai, kuriuos išleidau bilietui, buvo mano paskutiniai, tad vos grįžusi turėsiu dirbti norėdama kuo greičiau išsikraustyti iš klubo tam, jog galėčiau susigrąžinti Adamą iš Lauros namų.
Neatsisukau vos išgirdau žingsnius šalia savęs ir išgirdau kaip kėdė iš kairės sutraška. Galėjau nutuokti kas tai vos mano nosį pasiekė stiprus ir puikiai pažįstamas odekolono kvapas.
- Aš neliksiu čia.- sumurmėjau pažvelgdama į jį ir stebėdama kaip Louis atsidūsta. Jis pasilenkė alkūnes atremdamas į savo kelius ir pažvelgdamas į mane.
- Aš neketinu versti tavęs likti čia, Vienoje. Tačiau nenoriu, jog tu baigtum viską taip paprastai. Siekiau to, jog tu pasakytum, kad esi mano mergina per ilgai, jog kitą dieną po to tu paliktum mane.- jis tarė man nusukus žvilgsnį ir atsidusus. Jaučiausi kalta, nes elgiausi lyg kalė kokia tikriausiai ir buvau. Nenorėjau jo palikti, bet man nepatiko žinoti, jog gyvenu su juo griaudama jo gyvenimą.
- Aš noriu gyventi savo gyvenimą, ne tavo, Louis.- tyliai sumurmėjau stebėdama kaip jis susiraukia.- Nenoriu būti tokia tavo gyvenimo dalis, dėl kurios tu netektum daug. Nenoriu, jog tu atsisakytum Alos ir Markus-
- Jis nėra mano draugas ar kažkas man po to kai permiegojo su Ala ir artinosi prie tavęs.- jis nutraukė mane vos prabilau apie Markus. Taip pat jaučiau pyktį jam dėl to, jog jis pabučiavo mane ir akivaizdžiai būtų ėjęs toliau jeigu ne mano kažkiek blaivus protas liepęs jį atstumti. Tačiau nenorėjau, jog tai sugriautų jų draugystę.
- Jis yra tavo draugas, nes Ala tau nerūpėjo tuo metu, kai ji išdavė tave, o aš esu niekas tavo gyvenime.- pakilau nuo kėdės vos išgirdusi merginos balsą pranešantį apie skrydį į Londoną. Suėmiau lagamino rankeną kitoje rankoje spausdama bilietą.
- Tu nesi niekas, Velvet.- Louis taip pat pakilo nuo kėdės, tačiau aš atitraukiau savo ranką vos pajutusi ir pastebėjusi kaip jis ketina suimti ją.
- Nuo šiol esu.- tyliai sumurmėjau atsitraukdama žingsniu atgal ir apsisukdama. Ketinau nueiti, tačiau prisiverčiau sustoti ir paleisti lagaminą apsisukdama. Priėjau prie jo per kelis žingsnius ir rankomis apsivijau jo kaklą, smakrą padėdama ant peties ir užmerkdama akis. Lengvas atodūsis išsprūdo pro mano lūpas vos pajutau Louis rankas apsivejančias mano liemenį jam prisitraukus mane arčiau. Bijojau, jog jis atstums mane, net jeigu pati taip pasielgiau su juo.
Laikiau akis užmerktas nenorėdama atsitraukti nuo jo, tačiau buvau priversta tai padaryti vos išgirdau pasikartojantį merginos balsą pranešantį apie skrydį į Londoną. Atmerkiau akis nuleisdama savo rankas nuo jo kaklo ir suimdama juodo lagamino rankeną. Nepažvelgusi į Louis apsisukau pradėdama eiti ir ištiesdama bilietą, kuri buvau perlenkusi per pusę. Jau dabar galėjausi tai padariusi, bet žinojau, jog tai išeis į gerą.
○○○
