'Po Penkerių Metų
'Velvet Odrea
- Seidže.- kreipiausi į merginą priversdama jos žvilgsnį nukrypti į save.- Galėčiau eiti? Po pusvalandžio man reikia būti darželyje ir aš tikrai nenoriu pavėluoti.- tariau matydama kaip merginos žvilgsnis sušvelnėja. Ji buvo visais keturiais metais jaunesnė už mane, bet vis tiek užėmė svarbesnę ir geriau apmokamą vietą.
- Žinoma, Vel. Susitiksime rytoj.- ji nusišypsojo nuleisdama akis, tad lengviau atsidususi nuėjau prie jos kabineto durų išeidama pro jas. Nuėjusi į priešais esantį personalo kambarį nusiėmiau kasininkės švarką su kortele, ant kurios puikavosi mano vardas didžiosiomis raidėmis, ir pakabinusi jį spintelėje suėmiau segtuką buvusį savo plaukuose. Paleidau juos leisdama jiems laisvai kristi ant mano pečių. Jau seniai turėjau nueiti į kirpyklą, nes mano plaukų spalva nebėra juoda ar juolab ruda. Ji išblukusi ir jie atrodo tikrai siaubingai, bet Džeimsas mano, jog kirpykla yra per didelė pramoga mums. Nors tiksliau man. Sau jis leidžia viską.
Pasiėmusi paltą ir apsivilkusi jį užsegiau sagas aplink kaklą apsivyniodama juodą šaliką ir pagriebdama rankinę. Palikusi kambarėlį ir uždariusi duris greitai ėjau ilgu koridoriumi link gale esančių durų atidarydama jas. Išėjau į lauką užsimerkdama vos nemalonus šiurpas privertė sudrebėti. Lauke buvo stiprus vėjas ir man buvo šalta nors ką tik išėjau iš pastato vidaus. Metalinėms pastato durims užsitrenkus įkišau rankas į kišenes ir nosį paslėpiau šalike pradėdama eiti ir stengdamasi nepaslysti ant ledo, personalo mašinų stovėjimo aikštelėje.
Galėjau girdėti kaip sniegas čeža po mano batais ir jausti šaltas snaiges krintant ant mano nepridengtų plaukų. Nemėgau žiemos, nes tuomet sąskaitos už butą padidėdavo dėl šildymo. Tačiau šildymo atsisakyti negalėjau, nes nenoriu leisti Adamui gyventi dar blogiau nei tai darome dabar. Nors buvo vos pusė septynių vakaro lauke jau buvo tamsu, tačiau aš nebijojau. Tai darau kiekvieną dieną ir kelią iki vaikų darželio, netoli mūsų daugiabučio, žinau puikiai. Galiu nueiti ten nepakėlusi akių.
Prireikė dvidešimties minučių kol galiausiai pasiekiau juodai nudažytus metalinius vartus. Suvokusi, jog liko vos kelios minutės iki septynių, kada ir užsidaro darželis, ir jeigu vėl pavėluosiu man ir Adamui vėl teks patirti didelę gėdą. Praėjusi vartus ir priėjusi baltas duris suėmiau tokios pačios spalvos rankeną prieš tai ranką ištraukdama iš kišenės. Vos paliečiau rankeną šaltis nupurtė mane, tad papurčiusi galvą atidariau duris įeidama į vidų. Sukišusi ranką į kišenę nuėjau prie vienų durų atidarydama jas ir lėtai įžengdama į vidų.
- Labas vakaras.- įėjusi į vidų nusišypsojau savo keturių metų sūnui ir pakėliau akis į jo auklėtoją, kuri buvo pritūpusi prie jo rišdama juodus, žieminius batus jam mosikuojant ir siubuojant kojomis.-Atsiprašau, jog pavėlavau ir vėl. Darbe mane užlaikė, nes trūko keleto pardavėjų ir-
- Nereikia teisintis, Velvet. Žinau jūsų situaciją ir jeigu reikia mielai galiu parvežti Adamą tiesiai į jūsų namus, jog jums nereikėtų vargintis.- moteris atsitiesė leisdama atsikvėpti. Ponia Amsted visuomet buvo maloni man, nes žinojo apie mūsų finansinę ir socialinę padėtį. Nusišypsojusi jai apėjau ją nueidama prie Adamo bei ranka paveldama jo juodus plaukus.
- Labas, mažuti,- tariau paimdama jo juodą striukę, kuriai taupiau kelis žiemos mėnesius, nes nenorėjau, jog jam tektų šalti žiemą kaip tai darau aš su plonu paltu. Mes vos galime išmokėti už darželį ir kartais to nepadarome, tad kitą mėnesį tenka mokėti dvigubai.
Uždėjusi jo striukę paėmiau šaliką ir apvyniojau aplink kaklą užtraukdama užtrauktuką. Man uždėjus jo kepurę jis nušoko nuo suoliuko, tad paėmusi jo ranką suspaudžiau savojoje.
- Ačiū, jog pabuvote su juo.- nusišypsojau poniai Amsted žinodama, jog neturiu kito būdo kaip parodyti savo dėkingumą.
- Jokių problemų, Velvet. Jeigu reikės pagalbos kreiptis.
'
- Eik į virtuvę. Vakarienė netrukus bus ant stalo.- silpnai stumtelėjau Adamą link virtuvės vos jis nusivilko savo striukę ir padėjo ją ant spintelės, nes buvo per žemas, jog pakabintų ją. Jis apsisuko greitai nubėgdamas į koridorių kur buvo jo ir mano bei Džeimso kambariai. Atsidusau supratusi, jog kol pašildysiu vakarienę jis geriau pažais negu palauks virtuvėje.
Nusiėmusi paltą ir pakabinusi jį pakabinau Adamo striukę nusiimdama šaliką ir nusiaudama batus. Nuėjusi į virtuvę atidariau šaldytuvą ištraukdama lėkštę su jau paruoštu maistu ir įdėdama ją į mikrobangų krosnelę. Nustačiusi tam tikrą laiko tarpą atsirėmiau į spintelę ir atsidusau rankas susikryžiuodama ant krūtinės ir užsimerkdama. Vakar naktis buvo tikriausiai vienintelė, kai galėjau ramiai užmerkti akis nejausdama jokio fizinio skausmo, nes Džeimso nebuvo namuose. Dažniausiai jis grįžta girtas ir per jo pykčio priepuolius kenčiu aš. Nežinau kodėl vis dar esu juo, bet jeigu išeičiau likčiau be gyvenamosios vietos ir be Adamo. Jis tiesiog neatiduotų man jo taip lengvai ir žinoma aš neturėčiau pinigų advokatui kas ir būtų priežastis dėl kurios nesikreipčiau į teismą. Negaliu tiesiog atitrūkti nuo jo. Jis nepaleis manęs.
- Adamai!- surikau pakviesdama jį vos mikrobangų krosnelė išleido įprastą garsą pranešdama, jog maistas jau pašilo. Ištraukusi lėkštę iš jos atidariau spintelę paimdama kitą ir įdėdama pusę turinio į ją. Padėjusi lėkštę ant stalo ir visą kitą palikusi ant spintelės nuėmiau lapelį nuo šaldytuvo ir pasiėmusi rašiklį parašiau ant jo mažą tekstą lapelį palikdama prie lėkštės. Jeigu grįžęs naktį Džeimsas bus alkanas ir neras maisto, jis pažadins mane vien tam, jog pagaminčiau jam kažką, o man tai padarius pasakys, jog yra nealkanas ir paliks vieną miegoti ant sofos. Niekada nemiegu lovoje išskyrus tuos kartus, kai jis verčia mane mylėtis su juo. Niekada nenoriu to, bet nenorėdama, jog jis padarytų tai per prievartą pasiduodu.
Adamas įbėgo į virtuvę atsisėsdamas ant kėdės, tad padaviau jam šakutę ir atsisėdau ant kėdės. Nevalgiau, nes jeigu tai daryčiau vis tiek viską išvemčiau. Atpratau valgyti vakarais ir rytais, tad valgau tik per pietus savo darbo vietoje. Ten galiu jaustis gerai būdama tarp žmonių, kurie malonūs man. Jeigu Džeimsas pamatytų mane valgančią išvadintų bjauriausiais žodžiais kokius tik gali sugalvoti tą akimirką ir pasiėmęs maistą pabaigtų jį. Jam visiškai nerūpi mano jausmai ar fizinė būklė. Jam rūpi tik mano kūnas, kuriuo jis gali pasinaudoti kada nori, ir aš negaliu pasipriešinti.
Išgirdusi savo telefono skambėjimą koridoriuje, nes vis dar buvo palto kišenėje atsistojau pažvelgdama į Adamą, kuris šakute pasmeigė vieną gabaliuką įsidėdamas jį į burną.
- Valgyk, mažuti. Netrukus grįšiu.- tariau apeidama stalą ir nueidama į koridorių. Priėjusi prie palto įkišau ranką į kišenę ir ištraukiau jį pažvelgdama į numerį. Jis buvo nepažįstamas, tad tai tikriausiai Džeimsas skambinantis iš pasitaikiusio žmogaus telefono norėdamas pasakyti, jog jis negrįš.
Atsidusi atsiliepiau telefoną pridėdama prie ausies ir eidama link virtuvės.
- Klausau?- tariau vos išgirdusi kvėpavimą kitoje pusėje.
- Atleiskite, jog trukdau, tiesiog.. tai nuskambėjęs kvailai, bet..- sustojau išgirdusi nepažįstamo vaikino balsą kitame ragelio gale.- persikraustydamas radau jūsų kažkada duotą vizitinę kortelę ir nusprendžiau paskambinti tikrai nesitikėdamas, jog atsiliepsite. Na, jeigu būtume to nepadariusi aš būčiau atvažiavęs į jūsų kontorą ir-
- Kuo jūs vardu?- paklausiau prabildama tuo balso tonu kuriuo nekalbėjau be galo seniai. Pasiilgau to. Savo senojo gyvenimo, kai vienintelė problema buvo nuovargis. Iškeiščiau viską ir sugrąžinčiau laiką atgal, jeigu ne Adamas. Jis vienintelis dalykas, kuris man rūpi, ir aš neiškeisčiau jo į nieką.
- Tiesa..- vaikinas nusijuokė priversdamas mane menkai užsimerkti dėl malonaus garso. Jo juokas buvo malonus.- Aš Louis Tomlinson. Kartą apsilankiau pas jus ir jūs davėte man savo vizitinę kortelę-
- Aš prisimenu kiekvieną savo klientą, pone Tomlinson. Įskaitant ir jus.
○○○
