Našlaitis (BAIGTA)

XXI DALIS (IIs) "DRĄSUS ŽINGSNIS"

- Sakau pokštas! - pyktelėjo. Visvien nepatikėjau, bet ir nelindau. - Viskas, - trenkė įrankius ant žemės. - Dinamitas, - sumojo jis. Atsidusau. Igis jau lipo laiptais į viršų, kai išgirdome beldimą. Abu suklusome. Regis ir Banditas nustojo savo šnervėse ieškoti lobio. Ritmingas tuk, tuk kartojosi kelis kartus, o paskui dingo. Abu susižvalgėme.

- Taip, dinamitas, - palinksėjau. Jis nuspėjamai mostelėjo ranka ir nuėjo į viršų. Aš pasekiau paskui.

Kol Igis ieškojo dinamito bagažinėje, aš surinkau numerį ir laukiau, kol atsilieps Džonas Mersas.

- Tai tu jo nesudeginai? - iškišęs galvą paklausė jis. Kilstelėjo antakius. Žinoma, kad kalbėjo apie Aklojo lavoną.

- O turėjau? - sušnabždėjau. Jis skėstelėjo rankomis.

- Ne, geriau pasikviesk jį gyventi į savo naujus namus, pasiūlyk pažiūrėti fūlę, - sarkastiškai malė jis. - Dar alaus pasiūlyk, - nutilo. - Aišku turėjai jį sudeginti, - kai Džonas atsiliepė, aš nusisukau nuo nepatenkinto draugo.

- Mums reikia jūsų pagalbos, - pradėjau. - Kaip greitai gali atsidurti prie Raudonojo miško? - paklausiau. - Gerai. Kai privažiuosi posūkį, paskambink, - jau ketinau baigti, bet Džonas paklausė su kuo turime reikalą. - Greičiausiai reikės jūsų senovinės išminties, - braukiau koja žvyrą, kol nupiešiau dvigubą ratą.

- Taip, nes mudu su Angelu esame žali kaip klevai, - atsakomai pritarė man Igis. Uždarė bagažinę ir atsivilko iki manęs. Man darėsi šalta vien žiūrint į jį. Džonas baigė pokalbį pirmas, užtikrindamas, kad atvažiuos už valandos.

- Gerai. Dinamito atsargos ką tik virto visišku deficitu. Šitą sukrapščiau už susmirdusio Aklojo subinės, todėl pasistenkime nesusimauti, - motyvuotai paaiškino. Grįžome atgal į namelio vidų. Greitai nusileidau žemyn.

- Čia tas silpnesnis, todėl nuvesime laidus ir su detonatoriumi susprogdinsime iš viršaus. Aš šiandien nenusiteikęs bėgti, Banditas per protingas sprogdintis, o tu... Na, invalidas, - gūžtelėjo jis. Supratingai pakilnojau antakius. Aš nusileidau į oktagono kambarį. Igis liko prie išgriautos skylės viršuje. Palei sieną nuvedžiau juodą laidą, dinamitą atsargiai pritaisiau prie metalinės rankenos. Banditas dirstelėjo pro durų kraštą. Paėmiau jį ant rankų. Nemėgau to gyvio, bet ir neketinau nudėti. Paleidau prie Igio kojų. Tarp jų tikrai įvyko buitinis konfliktas, nes beždžioniukas nesitrynė palei kojas kaip tai darydavo kiekvieną minutę. Tuo tarpu Igoris nuvilko detonatorių kiek įmanoma toliau nuo rūsio. Atsidūrėme prie svetainės durų staktos.

- Žinai tavo beždžionė principų maišas, - pritūpęs sumojau. - Visai kaip tu, - jis nuspėjamai pažvelgė į mane.

- Jau esu tai girdėjęs, - atsiduso. - Gerai. Pasiruošę? - apsidairė. - Tikiuosi viską nuėmei nuo sienų, - nei velnio. Apie tai niekas neprisiminė. - Žiūrėkim tik nepridėkim į kelnes, - ir jis nuspaudė detonatorių. Labai greitai sprogo mūsų užtaisytas dinamitas. Sudrebėjo grindys, ant žemės nulėkė krūvos indų paveikslų ir šviestuvas palei užpakalius. - Nežiūrėk taip į mane, - perspėjo Igis. - Nesakiau, kad bus boom.

- Tu nesakei, kad bus ir kaboom, - atsidusau. Ir ėmiau leistis į rūsį.

- Sakiau, - užriko draugas. - Mintyse, - pridūrė. Šį kartą nusileidome abu. Ore sklandė vienos dulkės. Tiek kosėjome, kad maniau uždusime. Nuo sienų nukrito visi vabalai. Igis paspyrė negyvą žiurkę.

- Nori gerai pačirškintos žiurkienos? - pasiūlė jis. - Rinkis. Nemokamai, - perlipome per dar kelias. Nušokę žemyn mosikavome rankomis orą, kad bent kiek prasisklaidytų tvaikas. Jis nieko nelaukęs užrėpliojo laiptais ir truktelėjo duris. Garsiai atsidusęs atsisuko į mane. - Prisiekiu Dievu, lengviau būtų Salemą susprogdinti nei patekti ten. Kaip? Tokio smūgio neatlaikytų niekas.