Našlaitis (BAIGTA)

XV DALIS (IIs) "MELO MĖGĖJAI"

- Susipykau su Kaira, - nurijęs prisipažino. - Viskas dėl visų šių paslapčių, - mostelėjo ranka. Prieblandoje Angelas atrodė pavargęs, per daug išbalusia oda. Toks vaizdas, kad jis pradėjo senti daug greičiau nei prieš tai. Vampyrai niekada nesensta. Apsidairiau aplinkui. Visas miegamasis paklotas dėžėmis, knygomis ir užrašų blanknotais. Angelas ištraukė kažkokį neregėtą medalioną. Ištiesė prieš akis, ragino paimti. Trikampio formos, viduje hibridinis jautis, žalvaris. - Jį nukaldino amatininkas Džekas Bekojis, kurio bylą tyriau pastarąsiąs dienas. Tas pats vyras pardavęs bumerangą Motiejui Šerdžiūnui, kurio tarnas buvo tikrasis žudikas. Jis pakišo savo šeimininką. Motiejus ir Teonas - vienas ir tas pats vampyras. Jo tarnas Snieras - kažkas, kas reiškia Ilgaamžį žmogų. Kažkokie genai, mutacijos, - lėtai ir aiškiai, tačiau kiek sutrikusiai dėstė jis. Klausiausi įtempęs ausis. - Iš Džeko liko tik šis medalionas. Jis nukaldino jį man.

- Nesuprantu, - paneigiau sutrikęs. - Vampyras? Ilgaamžis žmogus? Medalionas? Kažkoks Bekojis? Toks vaizdas, kad manęs nebuvo visą mėnesį. Kodėl jis skyrė tau? - paklausiau atiduodamas. Angelas užsidėjo jį ant kaklo.

- Čia, Saleme ir už jo yra mano pasekėjų. Džekas Bekojis - vienas pirmųjų, kuris bandė išsiaiškinti mano tapatybę. Jis žinojo, kad esu Našlaitis. Šis medalionas reiškia mano, kaip revoliucionieriaus judėjimą. Kažkas yra ten, Igori, ir laukia, kada susiremsiu su visu pasauliu, kažkas galvoja, kad aš esu tamsa ir šviesa, abu galai viename, - Angelas atsiduso ir atsisėdo. - Motiejus ir Snieras, abu, minėjo dar kai ką - Vampyriadą.

- Šiek tiek detaliau galima? - prisėdęs ant lovos krašto paklausiau. Angelas papurtė galvą.

- Ne, daugiau nieko neturiu, - jis atsigėrė kažkokios arbatos, kurios smarvė rietė net mano nosį.

- O kaip tasai Motiejus? Gal jis galėtų papasakoti daugiau? Priversime jeigu reikės, - raginau veikti, bet Angelas atrodė nusivylęs ir ramus.

- Bėglys, topazinis vampyras nuo Vampyriados bėgo aštuonis šimtus metų, - kuo ramiausiai, į mane nežiūrėdamas kalbėjo toliau.

- Bėgo? Jau sustojo? - primerkiau akį.

- Aš jį pamoviau ant kuolo po to, kai pagavau jo tarną, - Angelo pilkos granito akys sužiuro į mane.

- Juk sakei, kad žudikas buvo tarnas, - papurčiau galvą.

- Sakiau. Dabar jie abu negyvi, - gūžtelėjo pečiais jis. - Motiejų nužudžiau, nes jis buvo vampyras. Snieras buvo žmogus. Nerizikavau, todėl sužeistą perdaviau policijai. Ligoninėje tą pačią naktį kažkas nužudė jį, ištaškė į gabalus. Malis ir kiti rado pėdsakus vedančius ligoninės išorine siena žemyn. Keturkojis žudikas pasirūpino, kad kitas žudikas niekada nebežudytų, - jis vėl atsigėrė. Negalėjau patikėti, kad Angelas taip ramiai reaguoja.

- Tu nudėjai kažką tik dėl to, kad jis buvo vampyras? - pakėliau balso toną susiraukdamas, primerkdamas akis.

- Tau kyla dėl to problemų, Igi? - pasisuko draugas į mane. - Prisimink dėl ko aš čia ir kas aš esu iš tikrųjų, - jo rankos įsirėmė į kėdę.

- Vampyras vampyrų medžiotojas, ieškantis vienintelio žudiko, kuris patiesė tavo visą šeimą, - atmintinai pakartojau. - Bet kodėl privalėjai žudyti nekaltą? - visvien paklausiau. Angelas šaltai perverė akis.

- Nekaltieji yra žmonės. Sinai yra angamtiškumas, Igori. Jeigu jam priklausytum žinotum, kad čia kiekvienas yra kaltas, kiekvienas yra nuodėmė, kiekvienas yra žudikas ir vagis, kiekvienas savo amato meistras. Būtent toks aš ir esu. Negailestingas ir šaltas žudikas, savo amato meistras, kuriam nerūpi niekas, išskyrus teisingumo įvykdymas. Esu savo įstatymo kūrėjas, - jis atsikėlė nuo kėdės. - Nakvosi čia? Paprašysiu Letos, kad paruoštų lovą, - nerūpestingai užbaigė kalbas. Išėjęs palikau Angelą teisingumo vykdytoją. Sugrįžau ir ką radau? Kažkokį psichopatą, taškantį civilius į visas skirtingas puses? Negalėjau jo teisti, nes pats nebuvau geresnis.