Našlaitis (BAIGTA)

XIX DALIS "NUSLĖPTI ĮKALČIAI"

- Na jau ne, - pamatęs mane užgiedojo jis. - Nedrįsk jos imti, - dūrė pirštu. - Juk Kalėdų išvakarės. Juk dovanos, Kalėdų senelis, - mosikavosi rankomis, lyg uostytų neseniai iškepusį senelės pyragą. Ironiška, nes jis senelės niekada neturėjo.

- Dėde, mesk rūkyt. Sensti, - irzliai atšovęs užlipau laiptais į viršų. Vos tik pastačiau lentą, Kaira atkišo karštą arbatos puodelį. Imdamas pamačiau, kad jos ranką darko bjaurūs paraudę įspaudai. Tai buvo ne kas kitas, o nagų žymės. Palankstęs savo pirštus supratau, kad ji man kažko nenori pasakyti. Netrukus su siaubingais triukšmais į kambarį įlėkė Igoris. Jis atrodė baisiai pavargęs, nemiegojęs ir purvinas, su apiplyšusiais drabužiais. Zifas kaip šuo kaukė pirmame aukšte. Perverčiau akis. Igoris skėstelėjo rankomis.

- Apkaltino, kad įkūrėme sektą, - nuspėjamai atsiduso draugas ir priėjo arčiau.

- Nori? - Kaira ištiesė dar vieną garuojančios arbatos puodelį. Igoris paėmė ir tyliai padėkojo.

- Skambinai. Mirtį prisišaukei? - pasiteiravau pradėdamas numeruoti skaičius lentos šone. Gurkštelėjau arbatos ir laukiau, ką jis pasakys. Igoris pasikasė pakaušį.

- Iš ko sprendi? - perklausė jis.

- Stovi prieš mus lyg benamis, - pastebėjau. Galėjau jausti kaip Igoris save nužvelgia.

- Tai gali palaukti, - numojo ranka. - Kas tai? Tai dėl tų septynių įsilaužimų į namus? - sumojo jis. Mudu su Kaira pasisukome į jį. Aš kilstelėjau antakį.

- Kokių įlaužimų? - įsiterpė Kaira.

- Ponto ir Nerėjo gatvėse vakar naktį kažkas įsilaužė į septynis namus. Manoma, kad tie patys banditai tą pačią minutę apšvarino visus namus. Keisčiausia tik tai, kas dingo, - suabejojo jis.

- Per vieną minutę visus septynis namus? - susiraukė Kaira. - Kaip tai iš viso įmanoma? Ką jie pavogė?

- Banko korteles.

- Ir tu tai žinai, nes įsilaužei į nuovados bylas? - primerkiau akį. Igoris prunkštelėjo.

- Net ne, - apsimetė. Aš kilstelėjau abu antakius. - Na gerai, - trenkė rankomis sau per šonus. - Gal ir įsilaužiau į nuovados bylas.

- Vos prieš keturiasdešimt penkias minutes mane kažkas užpuolė, - ėmė pasakoti Kaira. - Vykstant treniruotei, mudu su Kemu nuėjome atsipūsti. Jis išėjo paimti savo telefono iš spintelės, o aš ilsėjausi. Tuomet už savęs kažką pajutau.

- Padaras, kuris ją užpuolė galėjo keisti išvaizdą, tačiau jis vaikščiojo itin tyliai. Panašu į šmėklą. Gaila, bet niekur nesu girdėjęs apie tokius liguistus padarus. Nesu susidūręs su jais, - išsakiau.

- Metamorfas? Pavidalo keitėjas? - spėliojo Igoris. Staiga Igorio vidinėje striukės kišenėje pradėjo kažkas kalbėti. Pasirodo jis vis dar turi radijo imtuvą, kurį pavogė iš nuovados. "Prašau atsiliepti visų budinčių ekipažų. Kalba Konoras Malis, vyriausiasis kriminalistas. Reikalingas pastiprinimas. Kodas "11". Kartoju: kodas "11". Baigiau". Mudu su Kaira sužiurome į Igorį.

- Ką reiškia "11" ? - paklausė mergina.

- Kad įvyko žmogžudystė, - surimtėjęs atsakė jis.

Tryse sėdėjome mano mašinoje atokiai nuo viso šurmulio. Čia dešimtys policijos mašinų stovėjo pakraščiuose, patruliavo ekipažai, matėsi ir žybsinčios greitosios mašinos šviesos. Primerkęs akis, pirštais baksnodamas vairą stebėjau fotografuojantį, vis kažką užrašinėjantį Malį.

- Man reikia pamatyti lavoną, - prabilau.

- Galėtume įeiti pro mano vidinį kiemą, - persisvėrusi, pasilaikydama už atlošų patarė Kaira. Užsitraukiau kapišoną ir atsisukau į Igorį.