Našlaitis (BAIGTA)

XIV DALIS "PRIVATI ERDVĖ"

- Juk sakei, kad nešoki, - išsišiepiau. Taip, jis nešoko. Jis tik sukinėjosi ant galvos, be paliavos kaitaliojo kojas, rankas ir darė atbulinius salto. Ar taip baisu pasireikšti, kad yra tobulas šokėjas? Vieną akimirką jis liovėsi, atsigėrė iš Igorio butelio ir padarė dar vieną salto į priekį. Nors dauguma stovėjo vaikinai, bet man pakako drąsos ateiti iki jų.

- Girdėjau esi prastas šokėjas, - susidėjusi rankas ant krūtinės pareiškiau jam garsiai. Angelas atsisuko. Jis tuoj užsitraukė kepurę ant akių. Suskambėjo skambutis kviečiantis į pamokas.

- Girdėjot ką sakė ši panelė! Esu prastas šokėjas. Vakarėlis baigtas. Skirstomės! - pamojo pirštu ore. Vaikinai nenoromis apsisuko, susirinko daiktus ir nešdinosi iš aikštelės.

- Džulijanai... - netęsiau. Vaikinas apsimetė neišgirdęs. Jis ranka apsivijo draugo kaklą ir nudūmė į pamoką. Kodėl jis vengia manęs? Nuo kada jiedu sutaria su Angelu?

- Susitiksime per pietus, - užvesdamas motociklą priminė Igoris. Angelas linktelėjo. Jis susikišo rankas į kelnių kišenes. Iš toli neatrodė kaip mokytojas. Jis nepriminė tvarkingo suaugusio vyro, atsakingo už kokį darbą, už gyvenimą, už pasaulį, už šią dieną. Pasitaisęs kepurę nusuko snapelį į pakaušį, odinė ruda striukė gražiai gludo prie jo atletiško kūno. Apsmukusios kelnes, prie diržo prisegtos, besivelkančios petnešos, bepirštės pirštinės, Nike sportbačiai - taip atrodė, kai nemokė vaikų, kai nemedžiojo jokio Mollo. Jo veidą papuošė drąsi šypsena.

- Tikrai toks prastas šokėjas, Kaira? - paklausė jis.

- Kodėl nesakei? - perklausiau.

- Gal todėl, kad norėjau su tavimi pašokti? Gal todėl, kad nors vieną vakarą norėjau pabūti mielu nevykėliu. Nepyksti? - viltingai tikėjosi jis. Papurčiau galvą. - Turi pamokų?

- Jau nebe, - droviai nusišypsojau. Angelo šypsena vertė pamiršti, kad tikrai turiu matematikos pamoką, kad dar vakar gaudėme Mollo, kad dar vakar vakare Igoris supleškino du lavonus, kad vakar sužinojau apie Džeimso pirmąją meilę. Viskas nublanko prieš šypseną. Tos ryškios akys turėjo prasmę, paslaptingumą, didybę ir bedugnę. Norėjau tos bedugnės. Geismas augo jam su kiekviena diena. Tiesiog negalėjau to pripažinti. Atrodo paprasčiau to nesakyti. Atrodo, kad jis šį tą suprato.

- Noriu kai kur tave nusivežti, - kiek rimčiau pasakė jis. Šypsena neišnyko. Veidas lyg nuoširdumo nuotrupa spindėjo rudenio saulėje. Stovint prie jo degiau noru jį apkabinti, paliesti taip kaip jis palietė mane šokių vakarą. Prikandęs lūpą praėjo pro mane ir atsisukęs, galvos mostelėjimu paragino jį sekti. Matematika, biologija, chemija ir kiti nereikšmingi reikalai palauks. Sugrūdau dienoraštį į mažiausią kuprinės kišenę, o tada nusekiau paskui.

Pirmą kartą sėdėjau jo mašinoje. Vaikino akys lakstė nuo vieno kelio krašto prie kito. Vairavo kuo puikiausiai, atrodė idealiai, elgėsi padoriai. Gal iš tiesų jis turi kitą pusę? Gal ji stebina tiek pat, kiek ta, kurioje slepiasi kai kas baisaus. Nieko apie jį nežinau, nieko doro negaliu sumąstyti. Žvelgdama į jį iš šono atlošiau galvą į sėdynę. - Kas yra? - šyptelėjęs atsisuko jis. Neatsakiau. Nežinau kas man yra. Nužvelgiau galines sėdynes. Ant žemės voliojosi dideli juodi krepšiai. Ant grindų gulėjo medžioklinis ginklas. Jis nei mokytojas, nei koks profesonalus kriminalistas, nei breikeris, nei gaujos lyderis. Vienu dalyku buvau užtikrinta: jis mielai nudėtų savo dėdę.

Važiavome gana ilgai, vis sukome, vis tiesiai. Salemo ribos seniai pasibaigė, o Angelas nieko nesakė, tik vairavo, klausėsi muzikos. Vieną akimirką kalbėjosi telefonu. Iš piktų žargonų suvokiau, kad skambino dėdė Zifas. Galiausiai Angelas užsuko į vienkiemį. Ištraukė raktelius ir atsisuko į mane.