Našlaitis (BAIGTA)

XI DALIS "Mylėk mane, kol gali"

Numečiau knygas į šalį. Dirstelėjau į laikrodį. Ar jis galėtų dalyvauti pono Zifirino šventėje kaip ir visi likusieji? Neturėjau nei jo numerio, nei nežinojau kur jis gyvena. Turėjau sužinoti, įsitikinti. Turėjau išgauti iš Angelo tiesą.

Neturėjau nei kostiumo, nei tinkamo Helouvyninio makiažo, o į dvaro vakarėlį neįleidžia šventės gadintojų. Problema tuoj pat išsisprendė, kai prie Zifirino kiemo vartų išvydau kaukių pardavėją. Matyt ir šiais metais jis renka pinigus sergantiems vaikams.

Nužvelgusi savo tamsius drabužius, paauksuotą, laisvą palaidinę, nuspręndžiau nusipirkti Juodvilkio kaukę, kuri puikiai derėtų prie mano apdaro. Vos tik ją užsidėjau, jaučiausi lyg su tikru kostiumu. Apsauginis praleido, kieme įsimaišiau į minią. Girdėjau garsią, šventišką muziką, rinkosi vis daugiau svečių. Ne tik kiemas, bet ir namas pilnas šnabždesių, kalbų ir geros nuotaikos. Dominavo lapių, vilkolakių, Ziegvolkų, ožių, princesių, zombių, ypač raganų kaukės ir aprangos. Aptikau ir varnažmonių, vampyrų, pelių ir beždžionių. Frankenšteinas stovėjo pakampyje ir šnekučiavosi su Einšteinu. Medžiotojų grupelė stovyniavo prie baro, o Juodasis šuo bandė nugvelbti saldaininius kaulus. Šventės dekoracijos atrodė kraupiai ir įdomiai. Dvaro šeimininkas šiais metais pasistengė daugiau nei įprastai.

Susistabdžiau patį pirmą pasitaikiusį žmogų. Tamsiai violetinės spalvos Jaguaro kostiumas, palei moters kojas voliojosi ilga siaura uodega, o veidas išpieštas juodais storais dryžiais, akys priminė pandą.

- Atsiprašau. Gal žinote, kur galėčiau rasti Angelą Brajaną? - moteris jau purtė galvą, ketino kažką atsakyti, bet ją pralenkė vyriškas balsas.

- Mano sūnėnas nedalyvauja vakarėliuose. Jis mieliau sėdi vienumoje, - paaiškino jis. Atsisukau atgal. Išvydau poną Zifiriną, dvaro šeimininką. Šią akimirką jis pasipuošęs kaip drakula, turėjo iltinius dantis, raudonas akis, kurios priminė tuos ryškius brangakmenius - rubinus. Kontaktiniai lęšiai pagyvino jo imituotą mirusią išvaizdą. Rankas puošė baltos pirštinės, dėvėjo juodą apsiaustą ir kostiumą. Jo oda tokia pat išbalusi, o veido bruožai tokie pat ryškūs kaip Angelo. Vyras nusišypsojo.

- Jūs Angelo dėdė, - patikinau save.

- Matau tu mergina, - pabrėžė jis, raudonu žvilgsniu nužvelgdamas mano išvaizdą ir aprangą. - Vadink mane Zifu.

- Kaira, - paspaudžiau jam ranką. Pajutau dilgtelėjimą aukščiau riešo, po tvarščiais. Jo jėga išties stipri. Ponas Zifirinas visada atrodė tvirtas vyras, bet nemaniau, kad rankos paspaudime tai pasirodys taip akivaizdu.

- Jis savo kambaryje. Lipk laiptais į viršų, tada į dešinę. Antros durys po kaire, - maloniai paaiškino jis. Linktelėjau. - Vėliau nueik ir prie katilo. Ciklopas pilsto skanius „Trolių" kokteilius.

- Būtinai, - nusišypsojau ir patraukiau link laiptų. Užlipau nušviestais laiptais ir dešinėn. Muzika vis dar puikiai aidėjo ausyse. Pabeldžiau į duris, bet atsako nesulaukiau. Nulenkiau rankeną ir nedrąsiai įėjau vidun. Nusitraukiau kaukę ir uždariau duris.

Kambarys skendėjo prieblandoje, tvarkingas ir švarus. Angelas buvo vonioje. Girdėjosi vandens šniokštimas. Ant lovos voliojosi atversta knyga „Juodvilkio kančia". Apvertusi radau pabrauktus žodžius. Meilė gali būti nuostabus dalykas. Ar žinai, ką ji reiškia man? Laidotuves. Kambarys nepasižymėjo daiktų perkrovimu. Vanduo vonios kambaryje nuščiuvo.

- Zifai, paskutinį kartą kartoju, kad nusileisiu žemyn į tą tavo vaikų darželį tik tada, kai pragaras užšals. Kad esu tavo sūnėnas, o tu šio miestelio drakula - niekam ne naujiena. Žinai, kas juos nustebins? - Angelo balsas skambėjo viliojančiai, piktai ir sarkastiškai. - Kai tavo galvą pamausiu ant kuolo. Ir aš ne... - jis sugrįžo į kambarį. Išvydęs mane sustojo. - ... juokauju, - Angelas stovėjo pusnuogis, per petį persimetęs rankšluostį. Jo tamsūs plaukai šlapi ir susivėlę. Atrodė taip pat kaip tada klubo ringe. Puikiai sudėtas, tatuiruotas užrašais ir mielas. Jaučiau pasimetusį vaikino žvilgsnį. Jis kaustė nevaldomai.