Našlaitis (BAIGTA)

VI DALIS "Pamiršk praeitį"

Nusivilkęs suplėšytus marškinius patraukiau į vonios kambarį. Rėmiausi į kriauklę ir kentėjau gyjimo procesą. Taip, gyju lėtai. Ne, randų nelieka.

- Gyvas? - atsklido Igorio balsas iš miegamojo.

- Kaip ir, - išstenėjau. Ėmiau kosėti. Nusivalęs burną išvydau kruviną ranką. Kas čia per naujiena? Greitai nusiprausiau, įgrūdau šaukštą IV grupės kraujo ir nurijęs sugrįžau į kambarį. Atsidaręs stalčių ėmiau knistis po tvarkingai sulankstytus drabužius.

- Kas vakar nutiko? - paklausė draugas. - Išmaukei pusę butelio tamsaus Romo ir išnešei mieles.

- Į mano gyvenimą braunasi nepageidaujami asmenys, - atsakiau atsargiai apsivilkęs raudonų langiukų marškinius ir pilką džemperį.

- Čia ta mergina? - bandė išklausinėti daugiau. Mano skepticizmo akyse jam pakako. - Gerai, gerai, - iškėlęs rankas pasidavė. - Kas nutiko šiandien? - perklausė Igoris. Atsisėdęs tuoj pat nusitraukiau kojines, numečiau batus į skirtingus kampus ir nusimoviau kelnes. Atsidariau spintą.

- Turėjau laisvą valandą. Nuspręndžiau įkvėpti gryno oro ir bam. Guliu ant žemės šalia prasmirdusio lavono ir su nugaroje įstrigusiu pagaliu, - suirzęs apsivilkau juodus džinsus, užsisegiau diržą, prigriebiau pirmas pasitaikiusias kojines, užsisegiau laikrodį ir užsitraukiau kepuriuką, snapelį nusukdamas į pakaušį.

- Vampyras, - nusprendė Igoris. - Skonis prastas, - pakreipė galvą jis. Apsiaviau batus. - Tu ir taip nekvalifikuotas. Ketini eiti į viešumą šitaip apsirengęs? Visiškas vaikis, - sukikeno jis. Perverčiau akis.

- Juk žinai, kad formalumai ne man. Alergijos greičiau sukils nuo kostiumų nei nuo česnakų, - erzinančiai atsidusau. Igoris išsišiepė. Skėstelėjau rankomis. - Nebandyk tarti to žodžio, - prigrasiau pirštu.

- Kokio? - apsimetė nesuprantančiu, bet susidomėjusiu. - Narcizas? - išsišiepė jis.

- Tavo rusiška marmūzė verčia mane pamiršti, kad esi žmogus su viena gyvybe, - pabrėžiau paskutinius žodžius ir nusileidau laiptais žemyn. Mudu su Igoriu ketinome išeiti, išsiaiškinti dėl benamio. Pastarajam buvo iškviesta policija, susisiekta su greitąja. Padėka ruseliui stovinčiam už manęs. Išgirdau virtuvėje įjungtą televizorių. Paskubomis atėjęs radau vairuotoją skaitantį laikraštį ir auklę Letę. Plokščiaekraniame televizoriuje tiesiai iš įvykio vietos kalbėjo jauna reporterė.

"Vos prieš valandą, prie "Piršto" upės rastas negyvas kriminalistas Kariotas Lynartas. Trisdešimt penkerių metų vyras gulėjo prigėręs ant kranto. Kolkas ekspertai tiria mūsų gerbiamo policininko paslaptingą mirtį. Taip pat , netoli nuo čia, krūmuose surastas ir jo automobilis. Manoma, kad taip buvo stengiamasi nuslėpti įkalčius. Daugiau naujienų apie tragišką mirtį vėliau. Likite su mumis" .

- Manai sutapimas? - lipdamas ant motociklo paklausė Igoris. Atidariau garažą ir ištempiau juodą lenktyninį motociklą, dėl kurio anksčiau būčiau galėjęs paaukoti savo gyvybę, kad tik gaučiau vairuoti šį mažylį. Atrodė taip seniai.

- Du lavonai. Laiko tarpas - viena valanda. Atokios vietos - parkas ir "Piršto" upė. Šis padaras turėtų būti žvėris, kad apsisuktų taip greitai. Greitis ir jėga.

- Statau už pelkių vampyrą, - įkišdamas raktelius į spynelę patikino Igoris. Atstūmiau motociklą. Akimirkai nuėjau iki mašinos kiemo pakampėje. Atidaręs bagažinę pasiknisau po krepšį ir išsitraukiau naują ginklą su medinėmis kulkomis, išėmęs apkabą užkišau už diržo. Uždariau bagažinę ir grįžau pas Igorį. Atsisėdęs susimąsčiau.

- Puiku. Penkiasdešimtinė už Kalnų vampyrą, - išsišiepiau. Nusitraukėme antveidžius ir išvažiavome.

Įvykio vietoje mūsų taip lengvai neprisileido. Jau ėmiau gailėtis dėl savo aprangos. Geltona juosta aptverta pusė kranto iki pat lėto sraunumo upės. Virš galvų stovėjo tiltas. Tai vienintelis kelias iš miestelio. Iš toli mudu su Igoriu nieko nematėme, todėl stengėmės sukurpti planą tiesiog sėdėdami ant motociklų. Negana to, prie mūsų privažiavo dar vienas. Nusiėmusi šalmą, Kaira nušoko žemėn ir sužiuro į mane. Igorio žvilgsnis skerdė mane iš šalies. Vaikis nulipo taip pat ir pakabino šalmą ant vairo. Suskambo vaikino telefonas, todėl paprašęs luktelėti nuėjo į šalį.

- Tu tiesiog mėgsti painiotis man po kojomis, - nusijuokęs prabilau.

- Ką nusikaltimo vietoje veikia istorijos mokytojas? - susidėjusi rankas ant krūtinės paklausė ji.

- Domiuosi vietinėmis nesąmonėmis. Gal reikėtų išleisti knygą, nemanai? - sarkazmas kada nors mane praris. Bet tai bus ne ši diena.

- Kodėl tau neišleidus knygos apie save? Esu įsitikinusi, kad rasi apie ką parašyti. Juk toks narcistiškas savimyla esi, - pasiūlė Kaira. Jei tai būtų Igorio žodžiai, jis seniai vartytųsi man po kojomis. Bet dabar tai ištarė mergina. Drąsi akiplėša, niekaip nenurimstanti ir niekaip nesuprantanti, kad savo gyvenime aš nenoriu naujų žmonių. Baigęs kalbėti telefonu grįžo prie mūsų ir ištiesė ranką priešais.

- Džulianas, - prisistatė. Malonus vaikėzas. Tai ne ši laukinė. Paspaudžiau vaikinui ranką, tačiau paleidęs turėjau gerokai pamankštinti pirštus, kad jie stotų į savo vietas.

- Turėtum mokytis kultūros iš savo draugo, Kaira. Suprantu, kad sunku padoriai kalbėti, kai nesu itin mėgstamas mokytojas, - atsitraukiau nuo savo motociklo pridurdamas jai tyliau. - Nesijaudink, Spartuole, ilgai tau neteks su manimi terliotis, - rimtu veidu patraukiau į priešingą įvykio pusę. Jeigu legalumas neleidžia vykdyti teisingumo, aš nusiteikęs dirbti asmeninėmis teisėmis.

Braudamasis pro medžių šakas, šokdamas nuo griovio prie griovio vis irzau. Man nerūpėjo miestelio taisyklės. Jeigu reikėtų aš ir upę perplaukčiau, kad nudėčiau dar vieną prakeiktą vampyrą.

- Ji mane nervina, - drėbiau Igoriui sekančiam iš paskos. - Jis mane irgi, - patraukiau šaką. Igoris spėjo pasilenkti. Iš tiesų jis kikeno vidury miškų. Galiausiai sustojau. - Gerai. Mane suvartė mergiotė. Būk geras ir nepridirbk į kelnes, - skėstelėjau rankomis. Jis jau surimtėjo, bet man nusisukus, Igoris vėl juokėsi ramstydamas visus medžius. Perverčiau akis. Išlindome prie pat "Piršto" upės. Vos neįmerkiau kojos į drumzliną vandenį. Pritūpiau prie medžio ir laukiau, kol pasitrauks pareigūnai, žiniasklaida ir pašaliniai.

- Kodėl aš užuodžiu pavydą? - paklausė Igoris. Atsisukau lyg suparaližuotas.

- Kokį dar pavydą? - perklausiau.

- Aš matau tik merginą, kuri norėtų būti šalia, - gūžtelėjo pečiais. Nusisukau stebėti toliau. - Ir mulkį bandantį išvengti romantinės gyvenimo pusės, - pridūrė jis. Staigiai atsisukau.

- Prisiekiu. Vieną dieną atsikelsi paverstas vampyru ir užrakintas karste šešios pėdos po žeme. Gyvas.

Pagaliau išaušo mano laukta akimirka. Įvykio vieta liko tuščia. Tuoj pat prasibroviau pro kelis bjaurius krūmus ir pralindau pro geltoną juostą. Igoris pasekė paskui. Atsargiai apžiūrėjau aplinką.

- A, Angele? - bakstelėjo pirštu.

- Nemaišyk, - sudraudė jis.

- Mes ne vieni, Idiote, - nusikeikė Igoris. Staigiai atsisukau, o ten, prie geltonos juostos stovėjo vyriškis su policininku. Šalia stovyniavo Kaira ir tas Džulianas. Pamačiusi mane, Kaira išplėtė akis. Pridėjau pirštą prie burnos, kad nekreiptų dėmesio. Policininkas su vyruku ketino suktis link mūsų, bet Kaira tuoj pat juos sustabdė ir ėmė kažko klausinėti. Šyptelėjau. Tai nenori, kad įkliūčiau, a? Nusisukęs virtau vampyru. Puoliau tirti aplinką. Igoris pridengė mane.

- Kas nors? - paklausė paskubomis. Papurčiau galvą. Užuodžiau tiek daug žmonių. Kraujo poreikis sustiprėjo, norai išaugo. Girdėjau Kairos balsą ir dvejojančius dviejų vyrų tonus. Bandžiau ką nors įžvelgti, ką nors surasti.

- Nieko. Jeigu čia kažkas ir buvo, tai jie ištrypė viską savo letenomis, - nusivyliau. Tuoj pat atvirtęs pasileidau į mišką. Vos spėjau atitolti nuo Igorio, puoliau ant kelių ir apsivėmiau. Pušų spygliai nemaloniai drėskė delnus, uždusęs stebėjau kraują ant žemės. Nusivalęs atsistojau ir viską uždangsčiau. Kas man darosi?