Našlaitis (BAIGTA)

II DALIS "Tikėk tuo, ką matai"

Po ilgo darbo turėjau naują pakoreguotą tapatybės kortelę, kuri su mano vardu ir veidu. Apsirengiau šiek tiek padoriau nei įprastai, bet visvien atrodžiau kaip nutrūkgalviškas vaikėzas, kuris pagal viską iš gyvenimo turėtų norėti tik malonumų. Man tik dvidešimt, bet padirbti dokumentai parodys, kad man išduotas pažymėjimas dirbti tokioje, kaip ši, įstaigoje. Jei bandys ką nors išknisti, sunkiai seksis. Taigi po keturiasdešimties minučių sėdėjau priešais man gerokai per seną direktorę ir laukiau, kol ji nuspręs, ką galvoja apie mane. Trumpai nupasakojau visišką melą apie savo gyvenimą. Iš tikrųjų didžioji dalis yra tiesa, bet ji juk apie mano tėvą. Vogiau asmenybės gyvenimo aprašymą. Viskas vardan naikinimo.

- Jūsų gyvenimo aprašymas atitinka mūsų ieškomo darbuotojo standartus. Esate itin jaunas ir manau, kad tik į gerą pusę. Dažnai jauni mokytojai geriau sutaria su mokiniais nei senyvo amžiaus asmenys, - nusišypsojo moteris. Trumpas plaukų kirpimas, oficialus rudas kostiumėlis, vestuvinis žiedas ant rankos, dirbtinė šypsena. Kai žmogus šypsosi, jis šypsosi akimis, ne tik lūpomis. Ji padavė dokumentą, kurį tuoj pat užpildžiau. O kai atidaviau, ji nusiėmė kvadratinius akinukus ir tiesmukiškai sužiuro į mane. - Jūs esate man labai matytas.

Negi taip lengvai galėjau įkliūti? Nesąmonė. Norėjau išsižioti, kad mane su kažkuom painioja, bet tada ji pridūrė:

- Taip, - prisiminė. - Ar jūs nebūsite Okonelio Brajano sūnus?

- Iš kur jį pažįstate? - susidomėjau.

- Na, ponas Brajanas čia taip pat dirbo istorijos mokytoju. Vėliau jis išėjo iš darbo dėl asmeninių priežasčių. Jį visi mylėjo. Mokykloje jo vardas skambėjo kaip geriausio mokytojo. Turėtumėte didžiuotis juo, - gyrė ji. Nesididžiavau. Savo tėvo pasirodo visiškai nepažinojau. - O kaip jam sekasi? Dar vis dirba, tiesa? - smalsavo ji.

- Taip. Šiuo metu išvykęs, - trumpai atsakiau. Negi turėjau sakyti tiesą? Tą, kad nužudė jį visiškas sociopatas vampyras? Kad jis negyvas? Atsistojau ir padėkojau jai už suteiktą galimybę.

- Darbą galėsite pradėti nuo rytojaus. Tikiuosi, kad vaikai jus pamils taip pat kaip ir jūsų tėvą, - nusišypsojo ji išlydėdama mane. Šyptelėjau puse lūpų ir išeidamas tyliai pridūriau:

- Geriau jau nereikia...

Sužinojau, kur gyvena Čarlzo tėvas. Vaikio motina mirusi prieš kelis metus. Tiesa, vos tik prisistačiau ant namų slenksčio, buvau praktiškai pasiųstas į pragarą. Ponas Hetaueris nesvetingas. Visgi nesileidau taip lengvai pastumiamas. Palietęs skaudžią vietą apie jo vaikelį, Hetaueris mane įsileido. Apklausiau jį, gavau juodos arbatos, kuri lygiai taip pat kaip kava mažina alkį. Aišku aš visada alkanas, bet tai jau kita tema. Ponas atrodė tvarkingas vyras. Namai kuklūs, tačiau pastebėjau, kad ant spintos viršaus stovintis kryžius nusuktas į sienos pusę. Ar Hetaueris nusigręžė nuo tikėjimo? Ant komodos stovėjo berniuko ir jaunos moters nuotrauka. Čarlzas ir jo motina šypsojosi taip, lyg visas gyvenimas būtų tobulas. Pastačiau atgal į vietą. Pats mėgau tvarką, todėl palaikiau ir kitų tvarką. Iš nekalbaus Čarlzo sužinojau ne daug. Netikra Alekso Brodso kortelė jam pasirodė įtartina, tačiau garsiai to nepareiškė. Klausiausi jo širdies plakimo. Norėjau įsitikinti, kad viskas, ką jis sako yra tiesa.

Visa, ką pasakė jau girdėjau iš kunigo. Tą patį vakarą apsilankiau ir pas mergaičių tėvus. Zojos Maršal tėvai vengė akių kontakto, kas man sukėlė įtarimą, tačiau iš jų išgirdau, kad dukra buvo labai paklusni ir sąžininga darbštuolė. Netgi pridūrė, kad neturėjusi nei vieno vaikino.

Mhm. Gal dar pakalbėkime apie nekaltybę, lytinius santykius? Paauglystėje aš daužiau langus ir šlaisčiausi gatvėmis.

Tačiau tylėjau, nes nenorėjau konflikto. Reilsai buvo svetingesni, tačiau motina nuolat verkė ir tai mane mirtinai erzino. Merginos tėvai velniškai religingi.