XVIII DALIS
VIENINTELĖ PRIEŽASTIS
"Gamta taip sutverta. Vienų reikia bijoti mažiau, kitų daugiau"
ANGELAS
Elajus tysojo negyvas ant žemės, o štai kitos, dar grėsmingesnės akys bandė nurėžti galvą vien savo žvilgsniu. Traukiausi atgal prie Marianos, iš visų jėgų stengdamasis nusikratyti to prakeikto spygliuoto pagalio. Inkšdamas purčiau tol, kol pagaliau atsiskyrė nuo mano kūno. Delnuose ir pirštuose aiškiai nematyti nei kur prasideda kruvinos žaizdos, nei kur baigiasi. Negalėjau net sugniaužti. Karalius artėjo link manęs.
- Viena problena mažiau, - atsiduso jis. - Negirdėjai, Našlaiti? Negaliu pakęsti išdavikų, - urzgė jis, jau gniauždamas rankas į kumščius. Stūmiau Marianą su savimi atgal.
- Tuomet turėsi ir mane nudėti, nes neketinu prisijungti prie šito išsigimėlių cirko, - šnopavau. Karalius nusišypsojo.
- Ak, sūneli, tu nei neturi pasirinkimo.
Balso tonas buvo toks aiškus, užtikrintas ir griežtas, kad kartais atrodė jog neįmanoma jam atsakyti.
- Nustok mane taip vadinęs, - pasiutau. - Mudu niekada nebūsime toje pačioje pusėje. Niekada nestosiu tau padėti!
- Net jeigu tai būtų tavo tėvas? - iš lėto eidamas perklausė. Išplėčiau akis nesuvokdamas.
- Mano tėvą kaip ir motiną tu papjovei jų pačių namuose! Teliko kapas! Užaugau vienas! Ir kapsčiausi gyvenime vienas!
Jo juoką nustelgė dar kai kas.
- Našlaiti, boom!
Grifas staigiai nutraukė granatų galus ir paleido į mūsų pusę. Čiupau Marianą už rankos ir visu svoriu įvirtome atgal į menę. Pasigirdo siaubingas griausmas, pasklido dūmai, o viskas, kas buvo netoliese susprogo. Juodamtinai laikėsi savo pažado. Jie atėjo nudėti Vampyriados, tuo pačiu išsaugodami ir mūsų su Kaira gyvybių.
Užsikosėję atsikėlėme. Mus pasivijo Igoris. Dar keletas Trejeto narių sugūžėjo už jo nugaros. Pro mane praėjo Grifas. Vis dar nepriprantu, kad jie atsparūs betkokiam sprogimui, bet kokio karščio temperatūrai ar ugnies liepsnai.
Iš čia mačiau vien gulinčius lavonus. Karalius pabėgo neaišku kur, bet nujaučiau, kad jis netoliese. Jaučiau šiokią tokią įtampą, nes Mariana nebuvo įtraukta į Numirėlio rankos paspaudimo sutartį. Todėl glaudžiau ją prie savęs. Nežinojau, kaip ji jaučiasi dėl Elajaus, bet tyla tikrai daug ką reiškė, rankos spaudimas taip pat. Menėje nebeliko gyvų, tik mūsiškiai ir Juodamtinai.
- Kur Banditas? - paklausiau.
- Su Myša. Sau... goja len... telę ir veža iš miesto My... kolą, - kilstelėjau antakį, bet Igorio reakcija reikalavo dabar nieko neklausinėti. Nepaisant to, su draugu buvo kažkas negerai. Akys atrodė pernelyg liūdnos, pilnos sielvarto. Kas darosi su jo kalbėjimu?
- Džiaugiuosi, kad atėjai, - dėkojau jam. Igoris linktelėjo.
- Juk ži... nai, kad visada atei... čiau tavęs, tad nustok čia sei... lėtis, - paplekšnojo per petį, praeidamas.
- Nematau Ilgaamžės, - sudvejojo Grifas. - Igori... - panašu, kad į šią kovą vedė Igis ne Grifas.
- Suraskime ją, o ta... da neš... dinamės. Mums čia ne... bėra, ką veikti, - patikino apsidairydamas. Net Grifas ir tas suraukė kaktą. Kas darosi Igiui?
Kiti Juodamtinai pritarė jam. Keisčiausia buvo tai, kad patalpos neapšalo, o Pragaro šoklius matėme visi. Greičiausiai trikdžiai dėl Sekundės įšalo. Mudu su Mariana ėjome už Igorio. Pastarasis vedė Trejetą. Galiausiai prisigretinau prie draugo, palikdamas Marianą vieną. Šiek tiek atsigavo, todėl galėjo žingsniuoti nieko neramstydama.
- Kažkas nutiko, tiesa? - ramiai paklausiau. Pasukome dešinėn. Vėl ėjome tiesiai. Igoris vengė su manimi kalbėti.
- Tie... siog su... ras... kime Kairą, - nuvarė į priekį dar spartesniu žingsniu. Pažinojau Igorį pernelyg gerai. Jis slėpė skausmą, tik štai nežinojau kokį.
KAIRA
Nesuvokiau, kur bėgu, ką prieš akis matau, bet kiek galėdama greičiau nešiau kudašių nuo Nolano. Jis vėl mane persekiojo. Jau nesuskaičiuoju, kiek kartų stengiausi pabėgti nuo tų apgaulingų akių. Leidausi ir laiptais, šliaužiau koridoriais, siauresnėm angom, platesnėm. Amitas - vienas didelis labirintas. Akyse kaupėsi ašaros, nes bijojau sutikti dar ką nors grėsmingesnį už Nolą. Bijojau ir jo, nes buvau beginklė, viena ir dar sužalota psichologiškai. Kojos su kiekvienu žingsniu vis linko ir linko. Ramsčiau sienas, kolonas ir klausiausi tų siaubą varančių garsų. Apatinė lūpa jau virpėjo. Klyksmai varė iš proto. Girdėjau daugybę sprogimų, šūvių ir vis klausiau savęs: ar tame jovale Angelas dar gyvas? Dusau nuo skausmo, kuris grįžinėjo nenoromis prisiminus tetos Eleonoros namus, prisiminus eilute išdėliotas širdis. Skruostus jau vėl vagojo prakeiktos ašaros, virstančios upeliais. Kur man bėgti? Kuom pasikliauti? Ar šaukti, ar tylėti? Gal nusižudyti? Gal nebesikankinti? Staigiai atsirėmiau į sieną už akmeninės chimeros. Čia kaip ir visur kitur aimanavo įkalintas Antgamtikas. Giliai kvėpuodama kaupiausi vėl naujam bėgimui. Kol kas spėjau nuo jo atsiplėšti, tik nežinojau ar ilgam. Dėjonė jau pradėjo mane užknisti.
- Užsičiaupk! Užsičiaupk! - užrikau, iš kojos spirdama į akmenį. Susikeikus iš skausmo vėl atsirėmiau. - Dieve, mano... - susiėmiau už galvos. Tada netyčia mano akys susidūrė su to Antgamtiko akimis. Išplėstos, tamsios, tačiau vis dar galėjau įžiūrėti jų oranžinę spalvą. Topazinis vampyras... Tik tas žvilgsnis. Jis atrodė jau kažkur matytas. Labai matytas.
- Kaira! - suriko Nolanas. Tai atitraukė mano dėmesį nuo aukos. Jau mečiausi bėgti, tačiau sustojau. Atsigręžiau atgal į tą chimeros statulą. Paskutinį kartą įsižiūrėjus susivokiau, kad žinau tik vieną vienintelį Topazinį vampyrą.
- Dieve, Emetai?! - surikau pasistiebdama ant pirštų galų ir įsispoksodama į jo priblėsusias akis. Dar viena dėjonė patvirtino mano spėjimą.
- Kaira! Po velniais! - suklykė Nolanas, vis ieškodamas manęs. Vėl skubiai atsisukau į Emetą.
- Aš grįšiu tavęs, girdi? Turėsi dar šiek tiek palaukti, bet aš grįšiu. Pažadu, - bėgau tolyn palikdama įkalintą vaikiną toje statuloje. Kaip jis joje atsirado? Ar Karalius specialiai jį čia įkišo? Jeigu tik Angelas žinotų, jis man padėtų. Sprogimai... Čia yra Igoris su Juodamtinais. Jie man padės. Turi padėti.
Pasukau Kairėn. Skuodžiau kiek kojos nešė. Dar truputį ir būčiau pasukusi vėl kairėn. Atsitrenkiau tiesiai į Nolaną. Jis išsišiepė, griebė mane ir apsukęs nugara prispaudė prie savo krūtinės, ginklą įremdamas į smilkinį.
- Juk sakiau, kad surasiu tave. Sakiau, kad kartu liksime amžinai, - šnabždėjo man į ausį. Bandžiau vaduotis, bet taip lengvai niekas čia nevyko.
ANGELAS
Igoris net liepė Juodamtinams išsiskirstyti. Aš, Grifas, Igis ir Mariana ėjome vienoje krūvoje. Dar iš paskos vilkosi žemesnis Trejeto narys.
- Pri... siekiu Dievu čia jau bu... vome, - nuspėjamai atsiduso Igoris. Negalėjau ginčytis. Amito sienos pražūtingos melagės. Viskas atrodė vienoda.
- Kaira! - surikau. Niekas neatsiliepė.
- Matai į ką įvė... lei mus atei... damas čia vienas, - suburbėjo Igis.
- Manei, kad žinodamas, kur yra Mariana, sėdėsiu ir virtuvėje pietus gaminsiu? - prunkštelėjau.
- Vienam eiti bu... vo kvaila, - nesusilaikė prieštaraudamas.
- Bent jau antras mažiau kvailas, - paantrinau. Igoris liūdnai nusišypsojo. - Kaira! - pridėdamas rankas prie burnos surikau. Tik atsimušė aidas. - Kaira!
- Šventa Karve, gal užsičiaupsi pagaliau? - Grifui trūko kantrybė.
- Pasikark ant sausos šakos, - suniurzgiau. - Kaira!
- Jos čia greičiausiai net nėra. Ji...
- Angele! - išgirdome užbliovusį, prikimusį, tačiau mergaitišką balsą. - Aš čia! Angele! Padėk! - ją kažkas tildė. Pasileidau bėgti pats pirmas. Igis man iš paskos. Jau ruošė ginklą. Aš spaudžiau rondelį. Už kampo išnirus sustojome ties Kaira ir Nolanu. Jis laikė ją nutaikęs ginklu į galvą. Palikau saviškius už nugaros ir priėjau arčiau.
- Dėl ko visa tai? - paklausiau atsargiai. - Kodėl tu taip nori man pakenkti? Kodėl tu nori mane įskaudinti? Aš gyvenime nesu tavęs matęs, - grįžau prie senos temos, apie kurią žinojome tik mes trys. Visi kiti skendo nežinioje.
- Taip, būtent. Tu gyvenime nesi manęs matęs, - pamišęs juokas nuskambėjo mano ausyse.
- Angele, nesiartink prie jo, - įspėjo Igoris. Nesiklausiau draugo.
- Noriu, kad tu kentėtum taip, kaip kentėjau aš. Žinau, kad ši gražuolės mirtis tave parklupdys ant žemės! Tu to nusipelnei! Tu atėmei iš manęs, o dabar tai padarysiu aš! Atimsiu iš tavęs viską! Atsiskaitysim ir būsim lygūs. Tu gyvensi su šiuo skausmu kaip ir aš! - jo akyse jau kaupėsi ašaros.
- Apie ką tu, po velniais, kalbi?! - skėstelėjau rankomis, visiškai nesuvokdamas.
- Ar pavardė Janas tau ką nors sako? - pasišlykštėdamas paklausė jis. Nieko nepažinojau tokia pravarde. - O Brajanas? Ar tau tai ką nors dabar sako? - gerklėje užstrigo kažkas, ko nepajėgiau suvirškinti. Daug kas suraukė kaktą, kiti išplėtė akis. Brajanas... Janas... - Taip, tėti. Esu tavo sūnus. Sūnus, kuris kankinosi, kol užaugo, sūnus, kuris kentė pagreitintą augimo procesą, formavimasi ir kankinosi su vampyrizmo alkiu. Sūnus iš kurio atėmei motiną, kuriai išplėšei sumautą širdį. Išgyvenau tik todėl, kad mane surado, tik todėl, kad medikai bandė mane gelbėti. Tu palikai mane ten merdėti! Tu atsisakei manęs ir gelbėjai tik savo kailį. Sumautas, sugadintas vampyras! - klykte klykė jis. Maniau nualpsiu čia ir dabar.
- Niekada nebūčiau palikęs tavęs! Niekada nebūčiau išėjęs, jei būčiau žinojęs. Tai nutiko netyčia! Nenorėjau jos žudyti! Mylėjau Helenę labiau už bet ką kitą. Taip neturėjo nutikti!
- Nutiko, nes pamilo tokį kaip tu! Vampyrą! Prakeikta, banali meilė! Atėmei iš manęs šeimą!
Nežinojau ar man jo gailėti, ar maldauti atsiprašymo. Nežinojau, nes kojos ir rankos drebėjo, stingo į ragą. Čia pajutau Igorio ranką ant peties.
- Jau bai... gei grot savo au... kos nateles? - rimtu tonu paklausė jis. - Gerai, nes nuodėmės dar ne visų išpa... žintos, - nusispjovė nepatenkintas. - Kaira, šitas bar... sukas ir yra tas, kuris nu... žudė tavo šei... mą ir kuris su... pleškino Eleo... noros namus! Šitas šūdo gabalas ne... vertas nei vienos sumautos gailesčio kruo... pelės. Girdi, Nolanai Bra... janai? Tu nevertas at... gailos, nes kerštas tau buvo svar... biausias!
Kaira visai suklupo. Iš jos burnos neprasiveržė anei joks žodis. Ji tiesiog nebesilaikė, todėl Nolanas nežinojo, ką daryt. Čia jis taikėsi ginklu, čia laikė merginą. Galiausiai paleido ją ir vienu mostu įrėmė ginklą. Sužalojo psichologiškai mus abu vienu metu.
- Emetas, - išlemeno Kaira, gulėdama ant žemės. - Statula. Emetas.
Niekas nesuvokė, ką ji kalba. Vargiai ir aš supratau. Vienintelis Grifas padarė, ką privalėjo niekieno neatsiklausdamas. Jis nutraukė dar vieną granatos kilpelę.
- Boom! - suriko jis ir metė į orą. Vos tik sprogo, tą pačią sekundę Igoris metėsi prie Kairos ir dingo iš akių. Statulos buvusios šalia išsitaškė į šonus. Ant žemės išsidrėbė man gerai pažįstamas vampyras.
- Emetai?! - puoliau prie jo, padėjau atsistoti. Nolano jau nebebuvo. Grifas su žemaūgiu Pragaro šokliu taip pat išnyko. Likome tryse. Vaikinas kosėjo nesustodamas. Atrėmiau jį į sieną. Šis vos pajėgė normaliai kvėpuoti. - Neskubėk. Kvėpuok, - raminau jį. Šnopuodamas žvelgė čia į nieko nematančią Marianą, čia į mane.
- Kaip galėjai nežinoti, kad turi sūnų? Negi niekada nesuvokei, kad jo neužuodi? - sucypdamas perklausė jis.
Ir iš tiesų. Niekada neužuodžiau Nolano kaip vampyro. Negalėjau jo užuosti, nes sūnus ir tėvas turi vieną ir tą patį kvapą. Sūnus ir tėvas...