XVII DALIS
IŠDAVIKAS
"Jeigu nežinočiau, kas per išpera jis yra,
tai pamanyčiau, kad Dievo siųstas avinėlis"
ANGELAS
Dingus Kairai iš mano akių, tik tvirtai suspaudžiau rondelį, o toliau jau kaip pašvietė.Vienam neriant tiesiai į mane, tuoj pat mečiausi ant subinės ir praslydau pro šlapias grindis, dešine ranka užsikabindamas už Aklojo blauzdos, tuo pačiu durklu perpjaudamas dešinę koją. Vampyras sužviegė, o kai truktelėjau su savimi, jis visu svoriu įvirto įpelkę. Stojausi ant kojų ir pasiruošiau dar vienam raundui. Tik šį kartą šoko į akis dviese. Persisukęs traukiau iš kairės kojos stovinčiam iš kairės, kol tuo tarpu į nosį vožė stovintis iš dešinės. Apsvaigęs mečiausi atgal ir vos neįkritau paskui pirmąjį, kuris vis dar skendo tarp visos tos dvokiančios žuvienės. Atstatęs pusiausvyrą, pasiruošiau puolimui. Iš nosies jau kraujavo gana nemažai, tačiau nusivalęs tik susikaupiau dar vienam smūgiui.
Gyjau išties greitai. Viskas dėl Kairos kraujo lakstančio mano venose. Aš jai skolingas gyvenimą.
Smūgiavęs į veidą atsistojo iš kairės, o prie jo prisijungė dar du per vidurį. Bėgau į juos. Jie į mane. Pirmas vožiau kumščiu ir gavau atsakomąjį. Dar vieną perrėžiau nuo galvos ligi bambos. Uždusęs nusibraukiau prakaitą nuo kaktos, išspjoviau tirštą, kruviną seilę čia pat savo kojos. Nužvelgęs sienas užfiksavau keletą dalykų, todėl primygtinai verčiau save laukti, kol jie pasileis bėgti link manęs. Kai taip nutiko, iš karto traukiausi į kairę, įsikandau durklą ir šokau ant grublėtos sienos, it voras užsikardamas ligi pat lubų. Žinojau, kad pavyks, nes sienos kibios, o vampyro nagai aštrūs. Be to, greitis, tai kas neleido mano kūnui ilgai užsilaikyti vienoje vietoje. Kol jie susigaudė, kad manęs nėra ant žemės, pralindau pro pusapskritimę arką ir visomis sienomis nurėpliojau ilguoju koridoriumi į visiškai kitą pusę, kurioje dar neteko apsilankyti.
Vienu šuoliu nusileidau žemyn ir pasileidau kairėn. Pasigirdo tas pats daužymasis. Vėl visus įspėjo, kad laksto bėglys. Po visomis pusėmis vienos kameros, vieni kalėjimai, vieni kaliniai ir vergai. Čia netruko vytis Aklųjų gauja. Šį kartą jie buvo su pagerintomis nindzių lazdomis. Bėgte lėkiau nežinia kur, tačiau turėjau išnaršyti praktiškai viską, jei norėjau surasti Marianą.
Todėl landžiojau po visus kampus, laksčiau sraigtiniais laiptais, perbėgdavau kažkokius koridorius su daugybę posūkių, leidausi žemyn, o kai kada ir vėl aukštyn. Nesuvokiau nei kur esu, nei kaip reikės grįžti.
Staiga išlėkiau į milžinišką menę. Grindinys pasikeitė. Po kojomis milžiniškos granito spalvos plytos, o priekyje įmantrus sostas su išsikerojusiomis, sausomis šakomis. Krūva paveikslų, vaizduojančių mitines būtybes, auksiniuose rėmeliuose, kurie švietė iš toli. Lubos čia skliautuotos, jautėsi nežmoniškai žema temperatūra.
Bėda buvo ta, kad tame itin nepatogiame soste galvą nunarinusi sėdėjo Mariana. Ji nei pririšta, nei surakinta. Tiesa, veidas jau visai užtinęs. Bėgdamas link jos žinojau, kad prisišauksiu bėdą. Nors kuriam laikui atsikračiau paskui lakstančių Aklųjų, tačiau žinojau, kad čia visiški spąstai. Neturėjau pasirinkimo. Be jos neketinau išeiti. Užlipdamas kas antrą nutrintą, platų, senovinį laiptą, puoliau prie vampyrės ir patikrinau ar ji dar gyva. Pulsas yra, o ir širdis dar plakė, tačiau netekusi sąmonės. Ir tada užuodžiau papildomą vampyro kvapą. Atsitiesęs atsisukau į Elajų, rankose laikantį pagerintą – spygliuotą nindzių lazdą.
- Gal Ilgaamžė ir paspruko, bet tavo lemtis baigsis čia, - perskrosdamas orą savo lazda patikino jis.
- Aklas prieš rega nesiskundžiantį. Esi tikras tuom, Elajau? Manai gali mane įveikti? Manai, atėjau čia pralaimėti? – tvirtai laikydamas rondelį klausinėjau jo. Žengiau žingsnius į kairę, kol tuo tarpu Elajus gerai įsiklausydamas po truputį traukėsi dešinėn. – Atėjau laimėti! – sušnypščiau ir pasileidau link. Jis iš karto užsimojo lazda ir ne daug trūko, kad gaučiau į pėdą. Spygliai atsimušė į plytas. Jis vėl pasiruošė pulti.
- Man įgrįso, kad lendi prie mano nuosavybės, kad žudai mano brolius, įgrįso revoliucija ir jos pasiekėjai! – įžūliai kėlė balsą Aklųjų lyderis. – O visų labiausiai negaliu pakęsti tavęs! – jis vėl traukė iš lazdos, bet aš spėjau pasilenkti. Metęsis žingsniu į priekį, traukiau kumščiu į veidą. Šis atšoko atgal.
- Nori viską užbaigti? Tuomet pakviesk jį čia! Pakviesk Karalių! – užblioviau. – Ir pažiūrėsim, kas ant ko žemes barstys! Kviesk jį čia! Tegul nustoja slėptis! Tegul pasirodo pats! – užriaumojau. Menėje į sienas atsimušė aidas. Iš pradžių maniau, kad šie rėkavimai ir liks tuščiais grasinimais, tačiau pro dvivėres duris įvirto Aklųjų banda, nužingsniavo pasieniais ir sustojo didesniu puslankiu. Negana to, šiek tiek pakėlęs galvą išvydau kaip iš balkono nušoka dar mažiausiai penki vampyrai, tik šie jau turėjo visus savo pojūčius. Netrukus visi kampai pildėsi nekviestais svečiais. Čia atsivedė ir naujagimių, tik šie vis dar buvo laikomi ant grandinių. Garsai perpildė menę, seilės varvėjo ant grindų. Šimtai akių spoksojo į mane vieną. Neketinau prileisti jų prie Marianos. Neketinau iš čia išeiti kaip lavonas. Tai priminė senovines gladiatorių kovas, kuriose laimėdavo geriausias. Prasidėjo visi tie trepsėjimai. Iš pradžių nelygūs, o vėliau susiformavo į vieną, triukšmingą ritmą. Nežinau kaip tai nutiko, bet į mano kaklą kvėpavo gerai žinomas vampyras.
- Medžiojau tave tryliką metų, - tyliai ištariau. Karalius šyptelėjo man už nugaros. Ir tada aš atsisukau.
- Girdėjot visi?! Medžioklė baigta! – rankomis mostelėjęs suriko visiems. Žiūrėjau į jaunesnį už save, vešliais, tamsiai rudais plaukais, tamsiomis akimis ir perkreiptos marmūzės paauglį. Jis buvo tik smulkaus sudėjimo, mažos nosies, prigludusių ausų vaikas, kurio žvilgsnis, neskaitant tos lakstančios arogancijos, vis dar buvo be galo vaikiškas. – Turbūt klausi savęs, Angelai Brajanai, kaip toks bamblys sugebėjo įkąsti tokiam žvėriui kaip tu, kaip toks nedidukas paauglys sugebėjo užgrobti Salemą ir pasiversti visos Vampyriados karaliumi.
- Veikiau klausiau savęs, ko tu nori iš manęs pastaruosius tryliką metų, bet tiks ir šitas, - numykiau. Negalėjau atsižiūrėti į tą veidą, negalėjau nustoti spoksoti į tas akis. Mirtinas priešas buvo tik berniukas.
Mūsų kalbas pertraukė į menę paskubomis įžengęs Nolanas. Rankose nešė be sąmonės pagautą Kairą. Kažkas susirakino gerklėje. Buvau vienas prieš juos visus ir dar su aukomis, kurias netrukus išdarinės smulkiausiomis detalėmis.
– Vėluoji, - griežtai sumojo Karalius. Nolanas paguldė Kairą ant laiptų prie pat jo kojų.
– Atleisk. Nesklandumai miškuose.
– O Igorio motina? – sugriežė dantimis. Vis dėl to ji reikalinga...
– Ją išsinešė ta šuns išjoda. Kaip jis ten... – susiraukė mąstydamas. Karalius pervertė akis. Šuns išjoda? Ar galėjo grįžti Džonas? Tai negalėjo būti Rafas. – Salemo kunigas.
– Anubis Džonas, - kažkodėl jis išsišiepė ir man tai baisiai nepatiko. – Užteks ir šitos, - dirstelėjęs į Kairą nusileido Karalius. Matomai kažkokie planai visgi pasikeitė. – Vienintelis klausimas, - dabar jau atsisuko į mane. – Ką mes darysime su tavimi, Angelai Brajanai, - jo rankos gulėjo priekyje ramiai sunertos. Nusišypsojo švelnia šypsena. Jeigu nežinočiau, kas per išpera jis yra, tai pamanyčiau, kad Dievo siųstas avinėlis.
– Ar kada nors savęs klausei, Našlaiti, kas aš toks? – nulipdamas laiptais žemyn apėjo mane ratu. Stovėjo visai čia pat už nugaros. Įtampa, kuri augo. Kiekviena sekundė man galėjo būti paskutinė. Karalius net nesiekė atimti durklo. Jis tarsi kažko laukė, o gal manė, kad pats pirmas jį pulsiu? Na, čia jis beveik teisus.
– Tu mano šeimos žudikas, padaras, šlykštynė, kuris sugriovė man gyvenimą, kuris pavertė mane šitu grobuoniu! – užsiplieskiau.
- Jeigu nebūčiau tavęs pavertęs, tai vargu ar būtum susipažinęs su Mariana, su Kaira. Vargu ar būtum tapęs Igoriui broliu. Padariau tave legenda ir turėtūm būti man dėkingesnis už visus šitus pašlemėkus, Sūneli, – išsišiepė jis. Paskutiniai žodžiai mane privertė suragėti. Šiek tiek pasisukau į jį primerkdamas akis.
- Ką tu pasakei? – perklausiau nesuvokdamas ar gėrai išgirdau, ar su manimi žaidžia mano vaizduotė.
- O ką girdėjai? – aukštai iškėlęs galvą paantrino mane. Ir tada mes visi išgirdome. Sienos tiek sudrebėjo, kad net po kojomis žemė ėmė slysti. Kažkur Amite nugriaudėjo sprogimas, tada dar vienas, ir dar.
- Elajau... – kreipėsi Karalius į Aklųjų lyderį. Šis linktelėjo ir pamojo saviškiams sušukdamas. Visa banda tuoj pat nudulkėjo pro duris į koridorių. Tuo tarpu mudu abu spiginome į vienas kitą akimis. Nepraėjus nei dviems minutėms, atgal į menę parčiuožė Aklasis su nusuktu sprandu. Dar vienas buvo visa jėga permestas per patalpą, tiesiai į vampyrų minią. Girdėjome daugybę aikčiojimų, daugybę riaumojimų. Karalius mostelėjo galva dar keliems, tarp jų ir Nolanui. Šie nedelsiant nuėjo žvalgytis, kas ten vyksta. Tada įsisvyravo tyla. Visi klausėmės tylėdami. Karalius, o juo labiau aš, vis dar nenuleidome nuo vienas kito akių. Po ilgų penkių minučių, pro duris sugrįžo Nolanas. Tiesa, liežuviu išlaižydamas visas nešvarias grindų plytas. Man buvo aišku, kieno tai darbas. Nes paskui, neskubėdamas atžingsniavo Igoris, rankoje nešinas kažkurio Aklojo galva. Ties trūkiu varvėjo kraujas. Atsistojęs tarp mūsų iš labai toli, pametėjo galvą, kuri netrukus nusirito palei Karaliaus kojas. Pasišlykštėdamas nuleido akis į savo negyvą pakaliką.
- Pametei karūną, - garsiai ir aiškiai užriko Igoris. – O tu tai ne... sveikas, - kreipėsi į mane draugas. Pasisukau į jį.
- O per kurią vietą tu sveikesnis už mane?! – atšaukiau atgal. Vampyrai stebėjo šį vaizdelį be veiksmo. Jiems jau niežėjo nagai čia daryti pertvarką.
- Na, aš ne... atėjau vienas, - pakreipė galvą jis. Mano minėtas veiksmas sugrįžo tarp šių sienų. Igoriui iš viršaus buvo numestas automatas. Pro balkono turėklus čia tuoj pat nusileido keletas Trejeto narių. Igoris nei nemirktelėjęs užtaisė ir paleido šaunamąją galią tiesiai į visus pašonėse stovinčius vampyrus. Trys pragaro šokliai, kurių veido beveik nei vienas nematėme metėsi į mus. Kurtinantys garsai užliejo visų ausis. Naujagimiai buvo paleisti nuo pavadėlių. Ir tada aš vožiau Karaliui. Šis regis buvo užsimiršęs, kas stovi šalimais. Smūgio neužteko parklupdyti ant žemės, bet užteko, kad pažadinčiau iš sapnų. Mečiausi koridorin. Paskui mane jau lėkė Karalius. Čia prie sienų gulėjo atsijungę Elajaus kariai. Pats lyderis buvo įgrūstas tarp didelių kolonų. Girdėjau jį tebekvėpuojant, tačiau tam neregiui prireiks laiko atsigauti. Lėkiau bet kur, tačiau Karalius mane pagavo. Griebęs už gerklės metė į sieną. Visu svoriu kritau ant žemės. Iš rankos išsprūdo rondelis. Atsiverčiau atgal. Karalius atėjo iki manęs.
- Visą savo gyvenimą aš laukiau šios akimirkos ne tam, kad tave nudėčiau, - piktai žiebė jis. Net suklusau. – Norėjau, kad dėtumeisi prie manęs, kad valdytum Vampyriadą kartu su manimi! – šiepė iltinius dantis.
- Tikrai? Koks nusivylimas, - pakreipiau galvą ir spyręs iš kojos į tarpkojį, staigiai atsistojau. Karalius šiek tiek suklupo aiktelėdamas. Išlošiau sau laiko, todėl pagriebęs rondelį, nieko nelaukęs bėgau kuo toliau nuo jo. Galėjau bandyti jam iškabinti akis, bet žinojau, kad pralošiu, kad rondelis taip greitai čia visko nesustabdys. Turėjau įsitikinti, kad Kaira su Mariana pabėgs, kad Igoriui automatas neužsikirs. Džiaugiausi tik tuo, kad Bandito čia nėra, nes tai beždžionėlei uodega būtų seniai nukirpta.
- Našlaiti! – užbliovė jis. Grįžau atgal į menę. Mariana jau budinosi, tačiau niekur nemačiau Kairos. Ant laiptų jos jau nebebuvo.
- Igori! – surikau. Jis manęs negirdėjo. Sušaudęs dar kelis, tuoj pat spyrė iš kojos vienam ir kitam. Naujagimis įsikibo jam į apsiaustą. Iš balkono, virš jo galvos jau kelią skynėsi dar keli nauji vampyrai. Koridoriai pildėsi naujais padaliniais. Iš kur jų tiek veisėsi? Draugas nematė, todėl tuoj pat užsimojęs paleidau rondelį ir persmeigiau vienam akį. Krito negyvas ant ropojančio naujagimio. Tik dėl kritusio svorio, Igis sužiuro į mane. Išlupo iš kūno rondelį ir pametėjo jį man. Atskubėjau pas jį.
- Kur Kaira?! – skubiai paklausiau. Jis ažsižvalgė, bet jos nematė.
- Nolano irgi nebėra! – išplėtė akis draugas. - Baigėsi šo... viniai! – suriko savo pakalikams. Igoriui Trejeto narys parūpino dar vieną automatą. Tuoj pat užtaisė ir sužiuro į mane. - Eik. Aš susitvarkysiu! – patikino. Mudu išsiskirstėme. Tuoj pat pasiekiau Marianą. Įsikandau rondelį tarp dantų ir pakėliau merginą.
- Nagi, Mieloji, laikas nešdintis iš čia, - subambėjau neaiškiai. Ji sudejavo, rankomis vos ne vos apsivijo mano kaklą. Grįžinėjau atgal į koridorių. Čia kelią pastojo Elajus.
- Kaip tu mane užknisai! – sužviegė jis, rankose jau sukdamas spygliuotą lazdą.
- Jausmas abipusis! – pritariau. Teko paleisti vampyrę ant žemės. – Laikykis, - paliepiau. Ji atsirėmė į sieną, vos nenuvirsdama ant Aklojo lavono. Mečiausi į Elajų. Šis į mane. Traukiau iš kumščio per veidą. Šis spėjo užkabinti spygliais man skruostą. Aiktelėjęs mečiausi į sieną. Trinktelėjau nugara ir vėl atsispyręs jį puoliau. Smogiau iš kairės, tada spyriau iš kojos į pilvą. Rondelio pagalba perrėžiau jam veidą. Susiėmęs susilenkė. Girdėjau jo inkštimą.
- Nagi! – užblioviau. – Ateik ir pasiimk ją!
Jis ir vėl puolė. Stūmė mane prie sienos, vienu mostu išmušdamas rondelį. Šis žvangėdamas nulėkė ant žemės, man nebepasiekiamoje vietoje. Užsimodamas ta prakeikta lazda vos neiškabino man akių. Spėjau nuslysti siena. Vėl pakilau. Jis vėl traukė lazda, o tada aš ją tiesiog sugriebiau. Skausmas perrėjo per kūną. Spygliai sulindo kiaurai rankas. Net ištryško ašaros, išsprūdo mano riksmas. Stūmiau jį atgal, nors be proto gėlė. Nepasidaviau, nes ne to čia atėjau. Vožiau jį kartu su savimi į sieną. Atitraukiau ir vėl kaliau atgal. Išlupau tą lazdą ir sudaviau per snukį. Atsakomąjį gavau į kojas. Susilenkęs prakeikiau jį ir lazdos galu vožtelėjau į krūtinę, tada žemiau pilvo. Jis grūdo mane atgal į kitą sieną. Koridoriaus jau mums nepakako. Trenkiau pakaušį ir skaudžiai sudejavau net akyse apsvaigo. Vis dar negalėjau atsikratyti tos lazdos. Spygliai tiesiog pernelyg giliai buvo sulindę. Aš įstrigau. Mudu nebematėme nieko aplink. Kai kas išvis niekada nieko nemato...
Ir tada čia kažkaip už lyderio nugaros atsidūrė Mariana. Ji ne visai taikliai nuplėšė Elajaus raištį nuo akių. Ir čia aš išvydau tragišką apgavystę. Elajus tebeturėjo akis. Jis visą šį laiką viską puikiai matė, tik bandė apgauti pašalinius. Aklųjų lyderio akys buvo mėlynos, paverstos į amžiną tarnystę Karaliui.
– Jis mato, Mariana. Jis ne aklas, - Elajus nesileido taip lengvai nusodinamas. Jis spaudė spygliuotą lazdą man į kūną, žalojo mano rankas.
– Jeigu tu, Mariana, nebūsi mano, tai nebūsi ir jo, - egoistiškai rėkė jis. Mačiau kaip ji dvejojo, rankoje jau sukiodama rondelį. Nežinojau, ką tai reiškia – jausmas, kuomet turi nužudyti savo brolį dvynį, nes jis yra piktadarys.
Ji jau užsimojo, kai čia pasirodė Karalius, griebdamas Elajų ir voždamas į sieną, taip atitraukdamas nuo manęs. Sučiupęs už gerklės taip, kad net pradėjo žiaugčioti, iškėlė valydamas sieną, kad nepasiektų grindų. Karaliaus akys sužaibavo. Elajus dar graibė už jo pirštų.
– Mal... Mal... Maldauju, O...
- Išdavikas...
Jį užėmė paskutinis dusulys. Karalius paleido jį. Šis sukniubo palei kojas. Kol Elajus bandė atgauti kvapą, nei nepastebėjo Karaliaus apeinančio už nugaros. Tuomet suėmė už galvos ir vienu judesiu nusuko sprandą. Mariana nusisuko, žengtelėdama atgal. Aklųjų lyderis išplėstomis akimis nuleido rankas. Karalius iš kojos pastūmė jo svirduliuojantį kūną. Šis visu ūgiu išsitiesė palei Marianos kojas. Tos pačios akys susmigo ir į mano pavargusį veidą.