XII DALIS
ŽEMĖLAPIS
„Judu užmuštų nebent perkūnas iš giedro dangaus"
ANGELAS
Aklojo Elajaus rankoje tabalavo žvangantys, ant didelio žiedo sumauti raktai. Iš karto išsitraukiau rondelį ir suspaudžiau jo rankeną.
- Daugiau Marianos tu neliesi, - sugriežiau smailais dantimis. Elajus iš lėto nusileido nutrupėjusiais laiptais žemyn.
- Daugiau dienos šviesos tu nepamatysi, - labai ramiai paantrino vampyras. Elajus atsisuko į sunkiai kvėpuojančią, iš nuovargio besivaduojančią Igorio motiną. - Nesu tikras dėl ko šitą laikome, - susimąstė jis. Toks atsipūtęs vampyras pats pavojingiausias. Niekada nenuspėsi, koks jo sekantis žingsnis. - Ne, vis dėl to žinau dėl ko, - jis pasisuko į mane. Jeigu dabar matyčiau jo akis, tai visų pirma jis priklausytų Safyrinei rūšiai - mėlynos akys reiškė tarnystę iki gyvos galvos. Antra, regėčiau nepasotinamą sadizmą ir pergalės žvilgsnį. Dabar veidą, kur turėtų būti akys, juosė visiškai juodas, platus, nepermatomas raištis.
- Igoris suras mane, o tave suplėšys į gabalus. Gali tuo neabejoti, - supykęs patikinau. Jo veidą iškreipė piktokas, žaidžiantis šypsnys.
- O, aš tuo neabejoju, - pritarė. - Tik klausimas tau, Našlaiti: ar bent kada nors klauseisi jo plakančios širdies? - likau sutrikdytas Aklojo. - Taip ir galvojau, - jis kumščiu padaužė sieną. Prisistatė trys Aklieji.
- Taip, Bose, - prakalbo vienas visiškas plikis, su ilga, ruda ir vešlia barzda, rankas susidėdamas už nugaros.
- Atlaisvinkite mūsų svečiui kamerą. Savo noru eisi ar reikės paskatinimo? - šypsojosi. Jis baisesnis už patį Karalių. Čia pat išsitraukiau ginklą ir užtaisęs nusitaikiau į Elajų. Nuspaudžiau gaiduką. Priešais jį kaipmat šoko kitas Aklasis. Peršoviau jo skalpą kontroliniu. Savo noru sukniubo ant žemės. Kiborgai, visiškos kamikadzės. Aklasis Elajus atsitraukė. Mane apsupo jo bendrininkai.
- Supratau tai, kaip griežtą NE, - gūžtelėjo pečiais. - Kagi... - jis pasukiojo naguotu smiliumi orą. Du Aklieji išsitraukė juodutėles lazdas. Tai tos pačios nindzių lazdos, iš kurių vadavausi Portlande ir Brajanų rūsiuose.
- Tai paskutinis mano kantrybės lašas, Elajau, - griežtu balsu tariau. Pirmas ėmė sukti lazdą ore. Žengė dešine koja, spirdamas iš kairės. Bloškė į grotas, nutūpdamas ant kairės, persisuko ir dar kartą traukė smūgį, tik šį kartą iš dešinės, pamaudamas mane ant lazdos. Surikęs ir žiaugčiodamas krauju, išmečiau ginklą ant žemės, tačiau rondelį, nors ir silpnai, tebespaudžiau delne. Apsipyliau krauju, su seilėmis tekėjo smakru, barzda žemyn. Atrėmiau galvą į grotas ir pabandžiau giliai įkvėpti.
- Ištraukit jį, - paliepė Elajus. Aklasis su visa lazda atitraukė nuo metalimės atramos. Jo bendrininkas suėmė mane už pečių.
- Ką daryti su durklu? - paklausė.
- Palikit jam, - Aklieji atskyrė mane nuo lazdos. Kai ją ištraukė, atrodė, kad dalis manęs visiškai subyrėjo, plyšo pusiau. Aklasis laikęs mane, sviedė į sieną. Kritau užkliuvęs už savo pačio kojos. Jie perpus stipresni už mane, nes neseniai mito krauju. Žmogaus krauju. Visi Aklieji apsėsti Jomio demonu. Su kiekvienu kraujo nuleidimu, į save pakviečia po dar vieną Jomio demoną. Tik Juodamtinai man gali padėti. Štai kodėl jam reikalinga Ani. Jie laukia, kol jis pasirodys, kad galėtų su juo stoti į kovą, kad priešininkų skaičius būtų didesnis, kad Igoris neatsilaikytų.
Pabandžiau atsikelti, bet atsiklaupęs tik užsikosėjau. Rondelį vilkau pažeme, kad ir kiek bandyčiau pakelti. Pajutau Elajaus spyrį į pilvą. Vėl išsidrėbiau visu svoriu. Sukėliau dulkes, todėl kostelėjau. Vis dar mėginau keltis, gniaužiau kumščius, nes kažkur kūne, šalia skausmo kaupėsi pykčio bomba.
Mano akys susidūrė su Ani žvilgsniu. Ji liūdnai užjautė mane, bet nebandė priešintis, įkalbėti Akluosius pasitraukti. Antgamtikas negali pasipriešinti, o žmogus tik mūsų akmenukas bate.
- Pribaik mane, - apsispjaudęs sušvokščiau. Elajus papurtė galvą.
- Norėčiau, bet negaliu tavęs žudyti dėl trijų priežasčių: a) tavęs reikia Karaliui b) tavęs reikia Raudonajai Angiai ir c) noriu, kad Mariana matytų kaip kenčia jos didvyris Našlaitis. Manau nesunku suprasti, - toliau šypsojosi jis. Rėmiausi alkūnkauliais, stengiausi iš visų jėgų nulaikyti savo pusiausvyrą, užgyti ir išlikti blaivus. Tačiau akyse sukosi patalpa, o Aklųjų kojos išblanko, teliko neryškūs siluetai. - Žinau, kad kaip ir Igoris, gali pakelti daug skausmo. Priešingai nei mano sesutė, judu užmuštų nebent perkūnas iš giedro dangaus. Taigi, arba laimės kūdikiai, arba velniškai gerai sukatės iš mirties, - jis atidarė grotas. Klaustreičo virvę nukirpo, o dvokiantį kūną išvilko šalia. Nutrenkė, o mane pakėlė. Teko laikyti, nes savęs nekontroliavau.
- Reikėjo kailinius iš jo pasisiūti. Kažkaip anksčiau nepagalvojau. Na, kagi... - sunėręs rankas už nugaros gūžtelėjo jis. - Sušersit kaliniams šitą šlykštynę, - Elajus priėjo prie manęs. Kažkaip sugriebiau už jo striukės apykaklės ir pridėjau rondelį prie vampyro gerklės. Silpnumas slėgė. Elajus pakreipė galvą.
- Ir ką tu sau galvojai ateidamas čia vienas? - primerkęs akis paklausė retoriniu klausimu. Labai lengvai nustūmė rondelį ir be jokios jėgos paėmė jį iš manęs, sviedė į kitą pusę. Ašmenys smigtelėjo į žemę. Pirštus atlaisvino nuo savo drabužių ir apdovanojęs šlykščia šypsena praleido pro save. Aklieji įstūmė mane į kamerą ir užšovė palei nosį grotas. Parklupau ir kritau į dulkes. Taip ir likau gulėti. Tikrai, Angele, ką tu sau galvojai? Užmerkiau akis.
KAIRA
Prabudusi susiėmiau už burnos ir raudodama iš karto nubėgau į tualetą. Vos tik pasiekiau unitazą, apsivėmiau iš karto. Pastangų tam visiškai neprireikė. Pasijutusi šiek tiek geriau atsisėdau ant šaltų grindų ir atrėmiau galvą į išgaubtą kriauklę. Nusibraukiau su rankove nutyusias seiles ir priglaudžiau kelius prie krūtinės. Akyse mačiau savo degantį namą, prisiminiau išluptas ir išdėliotas širdis, tysančius lavonus. Prisiminiau į pelenus pavirtusį tetos Eleonoros namą. Išverkiau viską, ką turėjau, paskutinį skausmą išvėmiau ir prieš minutę nuleidau kanalizacijos vamzdžiais.
Tėtis nebūtų norėjęs, kad sėdėčiau rankas sudėjusi. Angelai tyri, bet jų širdys tamsios. Jeigu nori, verk. Jeigu nori, mylėk. Jeigu nori, svajok. Jeigu reikia, kovok. Jeigu trūksta laiko, tu jį švaistai. Jei pasaulyje dedasi keisti dalykai, tai dar ne apokalipsė. Kažkada jo pasakyti patys prasmingiausi žodžiai. Turiu keltis.
Ir atsikėliau. Pažvelgiau į save veidrodyje. Nusibraukiau nuo veido plaukus, pirštais paliečiau ant kaklo, Angelo išpjaustytą ženklą. Tai turėjo kažką reikšti. Identiškas pas Igorį.
Todėl palindau po karštu dušu, išsišukavau plaukus ir susirišau. Atitraukiau krepšio užtrauktuką ir išpyliau viską, ką Angelas surinko iš mano namo, prieš jį supleškinant. Nepaėmė jokios nuotraukos. Juk prašiau... Išmečiau visas knygas, kelis pliušinius žaislus ir apsivilkau švarius drabužius, užsitraukiau ant galvos kapišoną ir bepirštes pirštines. Nulipau laiptais žemyn šiek tiek stabtelėdama. Sodyboje likau tik aš viena. Igorio su Banditu nebėra. Rafaelis nelakstė po Raudonąjį mišką. Pro langus nieko nesimatė. Rūsys tuščias, telikusi kėdė ir platinos grandinės. Ant spintelės radau sulamdytą spyną.
- Angele! - šūktelėjau. Uždariau paradines duris, o ant šaldytuvo radau jo rašysena brūkštelėtą raštelį.
Nelauksiu Igorio. Jis jau ieško trečios Ugarito lentelės. Išėjau ieškoti Marianos. Jeigu negrįšiu, tai nudėk Karalių, Kaira. Nudėk tą išperą už mane.
- Puiku. Tu išėjai. Vienas. Mirtininkas, - suglamžiau popierėlį ir numečiau į šoną. Turėjau jį surasti, tik nenutuokiau nuo ko pradėti.
Todėl užtaisinėjau ginklus ir tikrinau, kurie arčiau širdies. Pasiėmiau kapoklę, durklus, o kai atsidariau mašinos bagažinę, paėmiau milvarkaulių buteliuke esančius likučius, svaidomas žvaigždes, ir porą naujų apkabų. Uždariusi kurį laiką mąsčiau. Jeigu Igoris iškeliavo atgal į Judžiną, tai tik dėl to, kad tai velniškai svarbu. Vadinasi jo geriau nekviesti. Prieš išeidama dėl visa ko nusipiešiau ant rankos keletą runų, kurios suveikia tik piešiant savo krauju. Niekada negali žinoti, ko gali prireikti. Galiausiai apsiaviau kelioninius batus. Kai išėjau iš sodybos, kažkas sušnarėjo krūmuose. Stabtelėdama suklusau ir išsitraukiau ginklą.
- Pasirodyk! - surikau. - Dabar pat!
Įtampa nukeliavo visu kūnu. Buvau su kažkuom vienui viena. Apie jokią psichologinę medžioklę negalėjo būti nei kalbos. Jeigu, tai dar vienas vampyras, pasmeigsiu jį ant šakos.
- Au! Au! Au! - nekaltai suriko vaikišku balsu. Kilstelėjau antakį, bet ginklo nenuleidau. Iš raudonų, dygliuotų krūmų išlindo ne kas kitas, o Nolanas. - Jėzus Šventas! - išsilupo spyglius iš delno. Pamatęs mane nusišypsojo.
- Nolai? - nuleidau ginklą. - Ką tu čia veiki? - paslėpiau už kelnių diržo prieidama arčiau. - Maniau Vampyriada pagavo ir tave, maniau pavertė vieną iš saviškių. Tu dingai ir... - apkabino mane, kad apsiraminčiau. - Kaip pasiilgau tavęs, - įsikniaubiau jam į striukę ir atsakiau tuo pačiu.
- Aš slapsčiausi, stengiausi tave surasti. Vis vyliausi, kad esi gyva, kad Vampyriada tavęs nepasiekė. Tu čia. Gyva, bet ar sveika? - klausinėjo jis. Džiaugiausi matydama jo veidą, tas akis ir šypseną žaidžiančią jo lūpose.
- Aš sveika, bet...
- Kaira, kas nutiko? Kalbėk su manimi, - jau nervinosi jis.
- Jie viską atėmė iš manęs, Nolanai, - jis manęs nesuprato. – Jie atskyrė širdį nuo kūno, Nolai. Man nieko neliko, - lūpos drebėjo, akyse jau kaupėsi ašaros. Nusivaliau ir stengiausi laikytis. Manęs tai negalėjo užvaldyti. Turėjau stovėti ant kojų vien dėl Angelo. Jis bėdoje. Likau vienintelė, kuri dar gali ką nors dėl jo padaryti.
- Kaira, užjaučiu. Juk turi tetą. Turėtume važiuoti pas ją. Ten bus saugiau, - jis jau griebė mane už rankos eiti ten, kur egzistencijos jau nebelikę. Jautė, kad priešinausi. Vaikinas vėl atsisuko, suraukdamas antakius. – Kaira, ar Eleonora? Ar tavo teta... – lėtai papurčiau galvą. – Ak, Mauzeri, - nerimavo jis. Kojos tirpo, todėl atsirėmiau į Nolaną. – Tau nieko neliko. Tu nieko nebeturi, bet aš čia. Aš čia su tavimi. Darysiu, kąreikės. Tik pasakyk, ko tau reikia, - ramino mane. Bent vienas ramstis vis dar šalia, bent viena ranka dar liko čia su manimi.
- Turiu ištraukti Našlaitį. Jis išėjo gelbėti Marianos, Elajaus sesers dvynės. Tas psichopatas jį užmuš. Turiu surasti, kur jie slepia tą vampyrę, kad rasčiau jį, - nurijau sunkius žodžius. Mariana ir Angelas – šie du vardai vienoje krūvoje svėrė mane žemyn.
- O kaip tasai rusas? Igoris, taip? Ar negali jis padėti? – pasiteiravo Nolanas, rankas susidėdamas ant krūtinės.
- Jis mestų visas trečio Ugarito lentelės paieškas, jeigu pasakyčiau, kad Našlaitis bėdoje. Susitvarkysiu pati.
- O aš daug praleidau. Todėl tau teks viską papasakoti man, kol ieškosime jo, - patikino.
- Padėsi man? – dar kartą tikslinausi.
- Tai aišku. Juk tu mano Mauzeris. Saviškiams visada padėsiu, - šypsojosi jis. Linktelėjau. Jo šypsena paveikė mane, jaučiausi kur kas saugesnė.
- Tada tau nepatiks tai, ką pasakysiu, - atsidusau. Nolas pakreipė galvą nesuprasdamasapie ką aš kalbu. Todėl teko trumpai nupasakoti apie išdaviką Kemą, apie tai, kad pabėgo, kad dirba išvien su Septynetu. Nolanas kas kartą mikčiojo, vis klausdamas, vis sutrikdamas. Liko šoke. Jis ranka persibraukė sau per veidą, atsirėmė į medį susimąstydamas. Jiedu geriausi draugai. Tikėjau, kad jam sunku visa tai suvokti. – Pati daug ko nežinau, tačiau mums reikia ištraukti Našlaitį ir labai pasiseks, jeigu surasime gyvąir sveiką, - pritarė man. Atkišau vieną ginklą jam. - Tuomet imk šį. Nežinia, ką sutiksime pakeliui. Raudonajame miške iš tavęs, vampyre, jokios naudos.
Tą Nolanas suvokė kuo puikiausiai. Paėmęs patikrino ar pilna apkaba, o tada paslėpė po drabužiais. Todėl netrukus patraukė link pagrindinės gatvės. Žingsniuodama garsiai mąsčiau.
- Greičiausiai Vampyriada įsikūrusi čia, Saleme. Jiems nebūtų užtekę mėnesio, kad įsirengtų tvirtas buveines.
- Vadinasi jos kažkur jau turėtų būti, - prisidėjo Nolanas. Linktelėjau perlipus lūžusio medžio kamieną.
- Konkretūs taškai turėtų būti ažkur užfiksuoti.
- Manai yra Vampyriados žemėlapis?
- Ne. Manau yra senų laikų žemėlapis, kuriame sužymėtos visos vampyrų irštvos. Juk nėra taip, kad vampyrai pradėjo egzistuoti tik dabar. Jie nuo neatmenamų laikų. Žemėlapį turėtų turėti tas, kas čia gyvena jau ilgą laiką.
- Pavyzdžiui, kunigas Mersas? – tikslinosi Nolas. Užkopėme į kalniuką. Atsitiesusi atsipūčiau.
- Pavyzdžiui, Angelo dėdė. Zifas...
VaunHunter žodeliuks
Matau, kad jūsų jau niekuom nebenustebinsi, nes nesulaukiu visiškai jokio komentaro. Sad iš tikro žiauriai. Jaučiu jau išsisunkiau su mintimis, kad taip jokio nei wow, nei meh... Nieko. Žinosim, kad tokių ilgų istorijų nebereik kurti. Nes tiek čia, tiek UP vyksta svarbūs įvykiai ir gana intriguojantys, kas man taip atrodo, o jūs visi čia pasyvūs. Beje, jau aktyvumas tai irgi nusišauk tu stačias. Dar čia vos vos 4 vote, bet ant UP tai išvis 1. Nice. Apie tęsinius tada nebegalvosiu jau. Geros dienos.