IV DALIS
Derėjo su juo kaip kaulas prie kaulo
„Palikau juos krūvoje, o renku dalimis"
ANGELAS
Igoris pats pirmas nušoko žemyn paradiniais bažnyčios laiptais. Šuolis neprilygo žmogiškam judesiui. Lėtas ir lengvas tarytum tam visai nereikėjo jokių pastangų. Atrodė, kad draugas sekundę sklandė, leisdamas kojoms tiesiog pailsėti.
Tas veidas, kurį mačiau nebuvo panašus į jokį kitą. Su daug kuo buvau susikovęs, daug ką užmušęs ir daug kam nusukęs galvas, bet Igoris buvo kažkas kitas, kažkas, kas nepriklausė Antgamtikai.
Jo beždžionė, Banditas, derėjo su juo kaip kaulas prie kaulo. Jiedu buvo neišskiriami ir kiekvienas judviejų judesys paženklintas agonijos pilna ištikimybe. Nesijautė gėrio, tik visiška neapykanta ir liūdesys. Gaubtas ant kaukolės kažką simbolizavo. Aš praleidau visą Igorio gyvenimą vos per mėnesį. Jis kentėjo, o manęs šalia nebuvo.
Kaira šlubuodama ėjo pati. Persimetęs per sprandą dar kurį laiką laikiau už rankos. Psichologiškai sunaikinti mano draugai - Rafaelis dingęs, Marianos ir Džono egzistencija išgaravus. Igoris kaip lavonas, o Kaira kenčia pati nuo savęs. Palikau juos krūvoje, o renku dalimis.
- Kas tu toks? - iš lėto žingsniuodamas šlapiu asfaltu visiškoje tamsoje, galiausiai sustojau. Kol apgriautoje bažnyčioje vyko neaiškus pokalbis, lauke pylė kaip iš kibiro, ir Igoris visvien sugebėjo atvažiuoti sausut sausutėlis. Jis it kokia šmėkla ilgu apsiaustu ėjo prieky manęs, o gyvis kraipė barškančią galvą į visas keturias puses. - Kas tu toks?! - surikau nežmonišku vampyro balsu. Igoris sustojo ir pakėlė galvą į pajuodusį vakaro dangų. Kaira nuspręndė atleisti nuo manęs rankas.
Tik dabar susivokiau, kad kurį laiką mane buvo apėmęs šokas. Igoris atsisuko, nusitraukė gaubtą ir dar kartą parodė tuos tamsius plaukus paverstus į dredus.
- Jau sakiau. Esu Pragaro šoklys ir priklausau Trejetui, - pasyviai atsakė jis lyg tai būtų savaime suprantama. - Niekas nebėra taip, kaip anksčiau. Miegodamas praleidai daugiau nei per visą savo gyvenimą, - pakėlęs ranką akių lygmenyje ėmė gniaužti kaulus, kurie lankstėsi per sudūrimus. - Matai šitą fenomeną, Angele? Tai vadinama prakeikta išdavyste, - sugriežė dantimis. Jo žandikaulis kraupiai persikreipė į dešinę. Kieno išdavyste? Jau žiojausi, bet jis man neleido prabilti. - Ir jeigu kada nors išduosi mane, tai šiame pasaulyje dviems parazitams vietos bus per mažai, - tai nepriminė maskviečio, kuris išgelbėjo mane persekiojimo ir medžioklės metu. Supratingai kartą linktelėjau. Igoris atsakė tuo pačiu.
Kaira tik stebėjo Banditą, kuris karstėsi ant Igio it ant kokio medžio.
- O dabar išgelbėkim Plaukuočių, - jis kalbėjo apie Rafaelį, mano dvynį. Igoris išmetė žetoną, kuris atitiko Oktagono kambarį. Viena pusė tuščia, o kita pažymėta dviem į priekį žengiančiom kojom.
- Kas tai? - atsargiai paklausiau.
- Teleportacija arba...
- Arba išmanusis pragaro telefonas, - iššiepė sukirmyjusius dantis kažkoks nepažįstamas padaras.Rankas laikė sukišęs į suplyšusios odinės striukės kišenes, nuo jo itin menkai kilo garai, ko nepasakyčiau apie Igorį.
Ir tik tada mudu su Kaira apsidairėme. Viskas, kas ligi šiol buvo gyva, dabar pavirto į ledą, papuoštą tokiu šerkšno kiekiu, kad nušaltų visos panagės. Nejaučiau šalčio, nes pats ne iš apšildintos planetos, tačiau jau Kaira glostė save ir drebino lūpą. - Tau nešalta, Ilgaamže, - pakilnojo pusiau nuplikusius antakius. Kaira lyg susivokusi pakartojo šią mintį ir pamažu aprimo nuo purtomo šalčio.
Banditas šoko nepažįstamajam ant kojų, užširopštė ir nagais kibo į atvirų ir perplyšusių arterijų gerklę. Nepatenkintas įsispyrė kojomis į kiaurą krūtinę ir siuto leisdamas garsus. Nepažįstamasis griebė jį už paskutinio užsilikusio gabaliuko kailio ir atplėšė nuo savęs.
- Oi, ta draugystė, - sviedė per save. Banditas pilvuku tėškėsi ir nučiuožė keliasdešimt metrų į apledėjusį tolį.
- Žinau, - pritarė Igoris. - Vemt verčia.
Igoris niekada taip nekalbėdavo. Jis papraščiausiai buvo pilnas juodo sarkazmo, bet dabar tai tebuvo jo nuomonė, jo požiūris, tamsi skylė širdyje.
- Angele, Kaira, rakštis subinėje, priklausomybė nuo Trejeto, siaubingas sugėrovas, tragiškas kompanionas, erzinantis iki širdies gelmių. Žodžiu, Grifas, - atsidusęs pristatė.
- Demonas, - kilstelėjo antakius Kaira. Jos beveik niekas nebestebino, bet čia jau buvo naujiena. Igoris leido laiką su pragaro mafijozu? Jaučiuosi įžeistas.
- Sakei,kad atvežčiau jį, kai pabus. Savo darbą padariau, - mostelėjo galva ir užsitraukė gaubtą. Suraukiau kaktą.
- Pala, pala. Kokį dar darbą? Igori? - nesupratau. Grifas atėjo iki manęs. Jo pėdų žymės atrodė taip, lyg čia vaikščiotų ne dvikojis, labai panašus į žmogų, o krokodilas. Demonas juodomis akimis labai akivaizdžiai mane nužvelgė.
- Garsusis Našlaitis, - Grifas ištiesė ranką. - Kątik gandai pavirto faktais. O tu gerai sudėtas, - kaulėtos ir apdriskusios tatuiruotos rankos net neketinau paspausti. Žengtelėjau atgal. Grifas liko nieko nepešęs, todėl palūkėjęs ranką sugniaužė ir nuleido. - Apie tave irgi šiek tiek girdėjau. Dar viena Ilgaamžė ir saldusis kraujas, - staigiai šokau priešais merginą ir įrėmiau ginklą į kaktą. Igoris nei nemirktelėjęs čiupo už striukės ir vienu mostu pervertęs per save paguldė Grifą ant žemės. Nuslydęs palei Banditą ėmė juoktis. Gyvis suprunkštė ir toliau laižė snieguotą leteną.
- Žmogus, - įsiterpė draugas. - Žmonių neliečiame.
Nusivalęs sniegą, ištirpdinęs aplink save atsikėlė ir palankstė kaklą.
- Nežudau be reikalo, Loli. Niekas nekalbėjo apie žmones, - surimtėjo. - Ar pasakei, ko noriu iš jo? - paklausė. - Po galais, nuleisk tą ginklą, ką? - mostelėjo ranka. - Tik pakutentum, - nusispjovė. Nei neketinau nusileisti. Igoris pažvelgė į mane. Suvokiau, ką reiškė tas žvilgsnis. Sandorį.
- Angele, jis ne priešas, - papurtė galvą. Delsiau ir nenusileidau. Tada Kaira švelniai uždėjo ranką ant vamzdžio ir žvelgdama į mane jį pamažu nuleido žemyn. Vos vos papurtė galvą.
- Gerai, kalbėk, - sukaukšėjau iltiniais dantimis. - Nepatiks bent vienas žodis? Paleisiu ašmenis į tarpukaulius, - suurzgiau. Grifas supratingai linktelėjo.
- Manoma, kad Vampyriada ne pati didžiausia problema. Mirties slėnyje mudviejų lauke Trejetas.
- Su kuo mes turime reikalų? - paklausė Kaira.
- Su Septynetu, demonų brolija, kuri turi didelę viltį išlįsti į paviršių. Mums reikia, kad padėtum juos palaidoti atgal į pragaro dugną, - paantrino Grifas.
- Pameni karstus Oktagone? Tai šimtus metų miegojusi Septyneto armijos dalelė. Juos palaidojo gyvus čia, žemėje, kad vėliau kažkas juos prikeltų, kad surastų visas tris Ugarito lenteles, - paaiškino Igoris. Puikiai prisiminiau tuos karstus. Pats ten gulėjau.
- Ug... Ką tokias? - iš karto pamiršau pavadinimą.
- Ugaritas yra dar iš tų laikų, kai egzistavo senovės Egiptas. Jos yra raktas Trejeto vartams atverti. Jeigu priešas susirinks jas visas, tai Karalienės Anos Keršto keliu plūs ne tik Septynetas, bet ir visi likusieji pragariečiai tiesiai į viršų.
- Kitaip tariant Pragaras degraduos, - papraščiau numykė Kaira. Grifas pervertė akis.
- Ar žinote, kur yra tos Ug... lentelės?
- Myša dirba ties tuo. Baigia praplikti, - patikino Igis.
- Tavo dėdė lenda į šitą mėšlą? - vos patikėjau.
- Loronovai, - pervertęs akis atsiduso nepasitenkinimo pilnu balsu.
- Vieną iš jų Myša užkasė savo galiniame kieme. Kitą turi šimtinė Septyneto armija, o trečia nupirkta nežinomo pirkėjo už rekordinę sumą.
- Mums tereikia, kad tavo draugužis sutiktų susitikti su Trejetu paprastam pokalbiui, - šaltai atsakė Grifas.
- Ne, - atšoviau atgal. Igoris net atsisuko į mane.
- Ką reiškia "ne"? - skėstelėjo rankomis taip, kad net apsiausto rankovės pakilo į viršų.
- "Ne" reiškia ne, aš nesivienysiu su pragaru, - pakartojau piktai ir apsisukęs patraukiau atgal link bažnyčios, kurios tamsoje beveik nesimatė.
- Angele! - suriko Kaira. Nesiklausiau jos. Grįžinėjau į tamsumas iš kur kadaise ir pakilau. Prie manęs tuoj pat išdygo Igoris, čiupo už rankos ir atsuko prieš save.
- Angelas, kurį pažįstu neatsakytų padėti, - drėbė nusispjaudamas. Priėjau prie jo dar arčiau.
- Igoris, kurio sarkazmas turėjo didesnę reikšmę nei atliekami veiksmai irgi nebeegzistuoja, - atšoviau. Skėstelėjau rankomis ir nusišypsojau. - Sveikas atvykęs į Antgamtiką...
- Nedrįsk nueiti, Angele! - suriko jis. Pilnu tempu variau iš pykčio net prilytas balas taškydamas į šonus. Dievo man nereikėjo, bet ir šalia esančių išsigimėlių. - Nedrįsk išeiti! - pakartojo jis. - Nepadaryk man to, kaip padarė Eva, kaip padarė mano motina, tėvas. Man liko tik Banditas, bet jei tu išeisi, tai Igorio, kurį tikrai žinojai nebeliks, - stovėjau nusisukęs ir klausiausi. - Jeigu dabar išeisi, tai mudu priešai... - klausiausi ir klausiausi kaip jį visi paliko, kaip liko vienas, ir akyse man kaupėsi ašaros, bet to neparodžiau. Suspaudžiau kumščius ir vis dar tylėdamas klausiausi. Klausiausi...
- Tu neturi širdies, Igori... - ir nuėjau.
Bažnyčios taip ir nepasiekiau. Sustojęs kilnojau pečius ir gniaužiau kumščius. Pyktis, kuris atkeliavo iš ilgojo miego mane kankino kas kartą stipriau ir stipriau. Aš palikau Igorį ne dėl to, kad liepė susidėti su pragaru. Viskas dėl tų prakeiktų paslapčių.
Surikau iš to pykčio, o tada atsileidau.
Netrukus kojas atvilko ir Kaira. Atsistojo šalia ir privertė pažvelgti į ją.
- Tu negali palikti Igorio, Angele, jis tavo kojos ir rankos, akys ir ausys. Angele, jis tavo smegenys ir širdis.
- Nekalbėk man apie jausmus, - sudraudžiau. - Padariau, ką padariau. Anksčiau ar vėliau mudu būtų kažkas išskyrę, - nesididžiavau. Sąžinė jau graužė iš vidaus.
- Jis stengėsi apsaugoti tave, kai tu miegojai. Jis buvo šalia ir inkštė. Jis bando ištverti tą patį, ką ir tu. Dabar Igoris prašo tavo pagalbos, - nenusileido ji.
- Negaliu jam padėti, - nusukau akis nuo jos. Ji grubiai griebė mane už smakro ir atsuko atgal.
- Tu Našlaitis. Tu žinomas ne dėl savo pravardės, o dėl koks esi viduje ir ką gali padaryti.
- Ir ką tu man siūlai, ką? Mes kalbame apie pragarą. Neaišku, kurie čia kuriuos suės gyvus. Jie nepriklauso Antgamtikai. Jie Juodamtinai, Kaira. Visą egzistavimo metą jie nekentė vieni kitų. Apsurdas, - nesutikau su ja. Kaira atsiduso.
- Galvok blaiviai. Tu per daug nervuotas. Mąstyk savo šaltakraujiška puse, girdi? Iš visko galima gauti naudos, - užtikrintai atsakė ji. Nemirksėdamas suklusau. - Tu nori surasti Rafaelį, Mariana ir Džoną.
- Džoną tik todėl, kad suradęs plikom rankom nudėčiau, - pakomentavau, kad būtų aiškiau. Kaira apsimetė, kad to negirdėjo.
- Tau reikia laimėti karą prieš Vampyriadą. O koks geriausias variantas tą padaryti? - žinojau link kur ji suka. - Įsigyti sąjungininkų.
- Jie - Juodamtinai, galiausiai susitarimą sulaužys.
- Žinau būdą kaip apsisaugoti nuo papildomų nesėkmių. Tau tereikia pasikalbėti su Trejetu, - ji bandė mane priversti imtis kitokio būdo, bandė įtikinti, kad susidėti su pragaru bent jau kuriam laikui yra ne tokia jau prasta mintis.
- Aš ko gero pasigailėsiu? - atsidusęs švelniau paklausiau.
- Ko gero, - paantrino mergina. Perverčiau akis ir patraukiau link Igorio su Grifu, kurių tamsoje nei nesimatė. Girdėjosi tik barškantys kaulai.
- Kas dar galėtų būti blogiau nei sandoris su pragaru...
AUTORĖS, WHAT WHAT, NUSIKALBĖJIMAI
Kol dar spręndžiu apie galutinį pasitraukimą, tai suveikiau iš savo smegenų dar vieną Našlaičio dalį. Tai ne kažką, bet vis šis tas.