II DALIS
REVOLIUCIONIERIUS
"Pasipūtęs, bet nebloga tavoji versija"
ANGELAS
- Jeigu atvirsi į pilną vampyrą, nebesugrįši. Įstrigsi kaip mes visi... - ilgiausiai besileisdamas laiptais žemyn zyzė Kemas. Na, išgelbėjau. Dar niekada taip nesigailėjau kaip dabar. Nušokau žemyn. Laiptų dešinėje atidariau apatinę spintelę, paspyriau kelias lėkštės šukes. Plačiai atvėręs ištraukiau krepšį. - Negali ten eiti vienas. Vos tik pasieksi centrą, tave apsups armija Vampyriados karių, - nuraukit kas nors jam liežuvį. Atitraukiau užtrauktuką. Pasitaisęs medalioną, ant kaklo užsisegiau kryžių. - Tas metalo laužas tau nepadės, - laikydamasis už žaizdos, kita ranka už turėklo paprieštaravo jis. Iš galinių kišenėlių sukrapščiau nedidelį strėlyčių rinkinį. Itin smailas, platininis galas blizgėjo bendrojo kambario šviesoje. Kiti galai mediniai. Kažkada užsisakiau jas pagal poreikius. Tokių negamina masiniu būdu ir nepardavinėja medžioklės parduotuvėse. Vadinasi gali panaudoti jas du kartus. Vienas galas skirtas smigti, o kitas šaunamasis. Ištraukiau arbaletą, senus, gerus medinius, paties nudrožtus kuolus. Nusileidau į rūsį. Kemas vis dar burbėjo. - Pasibaigs tos strėlės dar nei neįsijautus, - paėmiau ginklą. Pilną aliuminę apkabą pakeičiau medine. Sugrįžęs nuo stalo siektelėjau rondelį. Sustūmiau viską į kampą, tuoj pat nusivilkau viršutinius, sudriskusius marškinius. - Tu mirsi, - beviltiškai mostelėjo rankomis. Stabtelėjau sviesdamas viršutinius drabužius į kampą.
- Aš gelbsčiu tik žmones, - priminiau jam, laimingai pakeldamas antakius. Kemas jau žiojosi kažką sakyti, bet tai jį greit užčiaupė.
Palindau po karštu dušu. Stovėjau visą valandą. Nuogas kūnas tirpo karštyje. Jau seniai taip gerai nesijaučiau. Pirštais persibraukęs per veidą įsidrėskiau. Pagalvėlėmis prilietęs jutau likusius iltinius dantis. Kemas buvo teisus. Dalelė antgamtinio manęs liko neatvirtusi. Kraujas nutiškėjo tarp kojų pirštų, kartu su vandeniu nutekėjo į nutekamąjį vamzdį. Šviežios žaizdos akyse užsitraukė. Išlipau ir varvantis atsistojau priešais veidrodį. Atrodžiau kitaip. Atrodžiau geriau, tik nepatiko ataugę plaukai ir barzda, ką aš labai greitai sutvarkiau.
Nusileidau į pirmą aukštą daugiau nei po valandos. Kemas patogiai atsirėmęs spoksojo į degantį židinį. Mane nužvelgęs tarstelėjo.
- Gerai atrodai.
Susirinkau daiktus. Kelis kuolus sukaišiojau po rankovėmis, arbaletą ant peties, kelis ginklus į batus, rondelį už diržo, strėlytes į kišenes. Užsisegiau striukę, užtraukiau kapišoną ant galvos.
- Žinau, - atšoviau. Jeigu čia būtų Igoris, jis išvadintų mane narcizu.
Pasinaudojau vampyro greičiu, bet kaip įmanydamas stengiausi išlaikyti žmogišką veidą. Iltys jau liko visame portrete. Teko laipioti per šimtus išvartytų medžių. Vienu tarpu koja įstrigo į senas šaknis. Vožiausi pilvu į žemę ir veidu išariau pelenų paklotę. Kojos kaulas skambiai trakštelėjo. Klyktelėjau susiimdamas už šlaunies, šiek tiek aukščiau kelio. Kol skausmas šaižė it botagas, užsimerkęs raukiau kaktą ir pabandžiau nurimti, kad susiimčiau. Arbaletas gulėjo kiek atokiau nuo manęs, sulindęs į žemes. Ašarotas akis atmerkęs, regėjau sveikų, toliau augančių medžių viršūnes. Siūbuojanti eglė padengta tarsi sniegu atrodė, kad greitu metu pasieks plaukiančius kamuolinius debesis. Taip,
susiėmiau ir atsisėdau. Prisislinkau arčiau ir jėga išlaužęs kietas, tvirtas ir susivijusias šakas, pagaliau iškėliau lūžusią kulkšnį. Suėmęs skausmingą vietą tuoj pat atstačiau. Prireikė laiko, kad atsistočiau, kad išsitiesčiau ir toliau bėgčiau Salemo link.
Pagrindiniame Raudonojo miško kelyje nevažiavo nei viena mašina, nežingsniavo joks paklydėlis. Tuštuma kilnojo asfalto dulkes. Greičiu vadovavausi tik tada, kai aplinka buvo saugi. Palietęs civilizuotą miesto dalį, lioviausi nėręs stačia galva į pavojus. Man reikėjo sąjungininkų. Man reikėjo surasti pažıstamą veidą. Į tai neįskaičiuosime Džono ar Merso, ar koks ten jo tikrasis vardas. Kaira... Taip, ją surasiu greičiausiai.
Landžiojau į kiekvieną kampą. Miesto pakrašty nei gyvos dvasios. Gatvėse automobiliai sustabdyti, pravertomis durelėmis, atvirais langais mėtosi kelkraščiuose. Jokių kalbų, jokio juoko, jokių muštynių. Kur visi dingo? Staiga išgirdau niurnėjimą. Trys vampyrai it tikri gyvūliai drąskė kažkieno kūną, dorojo jį nagais ir dantimis. Tyliai, ramiai pasislėpiau už gėlių autobusiuko. Ilgai tūnoti čia negalėjau. Mano kvapas juos pritrauks. Patys irgi ne saldainiai. Nuo peties nusitraukiau arbaletą, iš kišenės išėmiau tris specialias strėlytes. Dvi įsikišau tarp dantų, o paskutinę įstačiau į lanką. Dirstelėjęs gavau jų dėmesį. Vampyro kraujas pramušė žmogienos. Be to, jeigu Karalius čia, tai Vampyriados uoslei turėjo būti įskiepytas naujas kvapas - Našlaičio. Jie kaip sulaužytais kaklais sukiojosi į visas skirtingas puses ir bandė nustatyti iš kur tai sklinda. Man teko pasidarbuoti ir palakstyti į visas puses. Našlaičio būta visur. Jie nušoko nuo kūno, kurį laikė ant juodo automobilio stogo ir dar kartą įkvėpė.
- Našlaitis! - vienas sucypė plonyčiu balseliu. Nusitaikiau ir iššoviau. Mėlynakiui vampyrui pataikiau tiesiai į kaklo duobutę. Jis karktelėjo ir krito ant žemės. Iš burnos paėmiau dar vieną ir įstatęs nusitaikiau. Dar vienas Safyrinis vampyras panaudojęs greitį suko link manęs, bet atleidęs suvariau strėlytę į tarpuakį. Krito. Platininiai galai, kaip ir sakiau. Paskutinis ketino keršyti už saviškius. Leidau strėlytę, bet jis sugavo. Ketvirtos nespėjau ištraukti. Jis užsimojo naguotu kumščiu ir trenkė per veidą. Atsimušiau į mašinos vairuotojo dureles. Nusivaliau kraują nuo lūpos. Vampyras jau žiojosi kąsti, bet tuo pat metu nagais griebiau už jo ilgų dantų ir šonu bloškiau į baltą furgoną. Suklupo. Priėjęs suėmiau už smilkinių ir suktelėjau galvą į priešingą pusę. Lavonas krito prie ratų. Akimis suradau pamestą strėlytę, paėmiau, o tada nuėjau prie kitų lavonų. Platina neleidžia atsikelti priešui, jeigu jos yra kūne. Vos tik kas nors ištrauks, jie atgyvens. Pasodinęs nusukau sprandus tiek vienam, tiek kitam, o ginklus sudėjau, ką ant peties, ką į kišenes. Lavonus sutempiau į tuščią floristikos furgoną, kad kažkam nekiltų klausimų dėl nepageidaujamo svečio miesto teritorijoje.
Man pavyko nusigauti iki Kairos namų. Gatvėje ramu, o visi aplinkiniai namai tarsi negyvenami. Peršokęs tvorą nusėlinau prie sienos. Virtuvė buvo tuščia. Toliau nieko neįžiūrėjau. Prie paradinio įėjimo paskambinau į duris, nulenkiau rankeną. Kuo lengviausiai atsivėrė. Įsmukau vidun, rankoje gniaužiau arbaletą.
- Kaira! - ištariau merginos vardą. Tikėjausi ją čia rasti. - Kaira, - koridorius buvo tuščias. Svetainė suversta aukštyn kojomis. Sulaužytas stalas, į kuolus paverstos kėdės sudedamosios medinės dalys. Stiklai ant kilimų ir indai suskaldyti spintelėse. Virtuvėje vyravo peilių ir kraujo maišalynė. Paspyriau nuotraukų rėmelį. Pakėlęs perbraukiau pirštu sudaužytą stiklą. Nuotraukoje buvo jaunesnė Kairos versija, besišypsanti motina ir Džeimsas, jos patėvis, rankose laikantis merginos netikrą brolį Zacharijų. Padėjęs ant margo stalo kampo paskubomis nužingsniavau į jos miegamąjį. Dar nespėjęs praverti durų užuodžiau sukrešusį kraują. Po kojomis, pro durų plyšį išdžiūvusi raudona bala. Pakraupusiomis akimis žvelgiau į duris ir delsiau atidaryti.
Baisiausia buvo tai, ką aš pamačiau. Gerklėje kažkas užstrigo, kažkas kartaus. Suparaližuotas stovėjau ant slenksčio ir tikėjausi neišvysti merginos veido. Deja, bet čia buvo susodinta tik negyva Kairos šeima. Lediniu veidu spoksojau į mėnesio senumo mirusius, kruvinus veidus. Motina buvo pasodinta į sūpuoklę kambario viduryje, Džeimsas perverstomis akimis paguldytas lovoje, kurioje mudu su Kaira kažkada vos nepasiekėme rimtų santykių. Skaudžiausia buvo žiūrėti į mažą, kruviną ryšulį, kuriame gulėjo negyvas vaikas. Lėtais žingsniais priėjęs spoksojau į tas mažas, užgęsusias akis. Manyje kvėpavimas ėmė slopti. Aš būčiau pamiršęs, ką reiškia kvėpuoti. Ir užvis juodžiausia ir nepakeliama buvo vaizdas man už nugaros. Ant juodo Kairos tėvo dovanoto fortepijono gulėjo trys, pagal dydį sudėliotos širdys. Atsigręžiau atgal. Patikrinau motinos, o tada Džeimso rankas, kaklus, nugaras ir krūtines. Jie buvo kankinti, iš jų gėrė kraują ir tik tada nužudė. Ar Kaira tai matė? Ar juos nudėjo Kairos akyse? Man pačiam kaupėsi ašaros. Nusivalęs apsidairiau aplinkui. Įkvėpiau. Čia kvepėjo dar kai kuom. Kaira. Čia kvepėjo Kairos krauju. Atidariau visas spintas, patikrinau užuolaidas. Maniau, kad ją išdalino gabalais, todėl varsčiau kiekvieną stalčių. Tačiau šuo pakastas gulėjo po fortepijono dangčiu. Ant baltų klavišų krauju nupieštas medis. Milžiniškos šakos, storas kamienas, šaknys, kurių įžiūrėjau vos kelias. Sakyčiau pasaulio medis, bet...
Ir tada aš supratau. Tuoj pat griebiau pirmą pasitaikiusį skudurą ir nuvaliau piešinį. Kaira jį paliko kaip žinutę vienam iš mūsų. Ji ten. Ji rado "PDS". Dabar ir aš žinau, kur tai.
Nešdinausi iš mirties namų ir kaimynų kiemais prabėgdamas išlėkiau į Ponto gatvę. Čia iš vieno geltono, medinio namo išžingsniavo pliki vampyrai. Tarnai mėlynomis akimis. Ar Vampyriadoje visi vienodi? Pasislėpiau už tvoros. Jie ėjo link paradinių vartų. Įkvėpiau ir užgniaužiau savyje tą vaizdą Kairos namuose. Išnirau priešais jų akis.
- Naškaitis! - suurzgė iš nuostabos. Jie stojo į puolimo pozą. Pirmas plikis, stambaus sudėjimo užsimojo kumščiu. Vienu žingsniu išsisukau ir išmetęs iš rankovės kuolą suvariau į širdį nugaros pusėje. Šis ėmė stenėti, lyg jam būtų užkietėję viduriai. Antras smūgiavosi tiksliau. Spyrė iš dešinės kojos, susidūrėme kakta kakton. Jis iškišo liežuvį, iššiepė dantis ir vertėsi į pilną vampyro transformaciją. Spyriau iš kelio į pilvą ir persisukęs suėmiau jį už galvos. Atrėmiau vidutinio sudėjimo vyruką į savo nugarą ir užsukau sprandą. Tuoj pat nukrito palei mano kojas. Greitai nuvilkau lavonus į krūmus ir moviau pro likusius kiemus, kol atsidūriau pagrindinėje Verono gatvėje. Prabėgau prekybos centro aikštele ir pagalbiniame kieme peršokau tvorą. Pasiekiau žiedą, kurio centre augo milžiniškas Ąžuolas. Jis mieste garbinamas labiausiai. Atsivėrusi skylė bylojo, kad po žeme kažkas galėtų būti. Tačiau mane nustebino visai ne medis ar tas plyšiukas pelenuose paskandintoje žolėje. Palyginus tarpeklį šalia, ta duobutė būtų skirta tik atlikt lengvą, gamtinį reikalą. Tuoj pat perbėgau per Peruno gatvės dvipusį eismą. Dabar čia tuščia, bet anksčiau be perstojo lakstydavo mašinos. Priėjęs arčiau paspyriau akmenuką. Šis nugarmėjo žemyn. Iš bedugnės į viršų plūdo šaltis, jautėsi drėgmė ir pūvėsiai. Pritūpęs dar geriau įsižiūrėjau. Kiek žemiau nei asfaltas karojo įstrigusi, susenusi ranka. Plačiau atsimerkus galėjai neaiškiai įžiūrėti kūno dalių detales. Atsistojau. Nenorėjau įvirsti ten tik todėl, kad susisuko galvelė. Aplinkui vis dar mirtina tyla, todėl kol padėtis nesikeitė, aš pasinaudojau proga ir grįžau prie medžio. Prieš šokdamas suvokiau, kad yra dvi požeminės pakopos. Viena aiškiai baigiasi maždaug po dešimties metrų šuolio, o kita ribų neturi. Matyt įtakojo visas tas drebėjimas prieš man užmiegant karste. Atsisėdau. Susikaupęs šokau žemyn ir atsispirdamas nuo vienos ir kitos šaknimis apsiraizgiusios sienos vos ne vos atsidūriau ant tvirtesnio paviršiaus. Čia gulėjo virvė. Kaira matyt nusileido čia, o kad niekas nesektų paskui, virvę nutraukė kartu su savimi. Protinga mergaitė. Duobė į nežinia buvo itin plati, beveik penkių metrų pločio, sienos įtrūkusios, po kojomis vėlėsi smėlis. Už nugaros dar buvo anga. Todėl ja ir pabandžiau nusileisti. Prasilenkiau sukryžmintoje vietoje - kirtosi su dar viena anga. Tamsa lydėjo mane iki pat galo, kol nusileidau ne ant kojų, o ant subinės. Sukosėjęs sukausi atsikelti. Kojos nutirpo. Pasirėmiau į lentyną prikrautą senų, nenešiojamų batų. Apsižvalgiau. Čia degė keli žibintai, treji stalai. Lubose išgraužta skylė. Matyt būta įgriuvimo. Matėsi lentelės. Tolėliau vorantinklių pilni laiptai į viršų. Visos sienos apstatytos milžiniškomis, knygų prikrautomis lentynomis. Vienas stalas buvo stiklinis. Turėjo žemėlapį. Dar toliau sekė kiti bunkerio kambariai. Atsargiai nusileidau pakilimu žemyn ir nuėjau į sekančias patalpas. Čia už sienos nedidelė virtuvėlė. Ar čia įmanoma gyventi? Kampe, šalia medinio stalo, nukrauto laboratoriniais indais buvo dar viena lentyna. Trečioje ir penktoje lentynose voliojosi po kelias, netvarkingai sumestas knygas. Siekiau paimti, bet tada kažkas spragtelėjo. Iškėliau rankas į šalis.
- Nejudėk, - griežtas, šaltas, bet pažįstamai skambantis balsas. Kaira į pakaušį įrėmė ginklo vamzdį su duslintuvu. - Lėtai atsisuk ir be jokių triukų, - pareikalavo. Ji čiupo mano arbaletą, bet aš griebiau jai už rankos. Vos spėjau patraukti galvą. Ji iššovė. Kulka įsmigo į pirmą lentynėlę. Staigiai atsisukau.
- Rimtai? - pasibaisėjau. Nuo mano rankos pakėlusi akis, pagaliau nuleido tą prakeiktą ginklą.
- Angele, - nesitikėjusi išlemeno. Ji žiūrėjo į mane taip pat kaip pirmą kartą. Sutrikusi ir nusivylusi.
- Grįžau, - nurijęs linktelėjau. Ji metė ginklą ir nieko nelaukusi puolė man į glėbį. Tvirtai apsikabinęs priglaudžiau lūpas prie jos kaktos ir pabučiavau. - Grįžau, Spartuole, - ji smarkiai įsikibo man į rankas, ji atrėmė kaktą man į krūtinę. Užliejo seniai pamiršta šiluma. Mergina išleido vos vieną cypiantį garselį, kojos sulinko, bet atlaikiau svorį, atremdamas į save.
- Jie... - kūkčiojo mergina. Jie... Ne... - bandė drebančiai ištarti.
- Mačiau. Aš mačiau, - raminau, kad tik netartų nei žodžio. Buvau pamiršęs, kai kažkas smarkiai apkabina. Paprastai tai būna Igorio darbas.
Padėjęs visus ginklus ant stalo, visą pusvalandį tylomis vaikščiojau ir tyrinėjau aplinką. Kaira čia išbuvo visą mėnesį. Galėjau suvokti, ką ji bando išgyventi. Mergina pastūmė puodelį su karšta arbata. Padėkojau. Keista, kad čia įmanoma turėti šilto maisto ir vandens.
- Ar tau viskas... Viskas gerai? - šiek tiek apsiraminusi paklausė ji. Pažvelgiau į ją. Atrodė pasikeitusi, sulysusi, ataugusiais plaukais, veidą puošė randai, mėlynės, bet iš pažiūros atrodė sveika. Vilkėjo man iki šiol nematytus drabužius, ilgus, kelioninius batus. Pastebėjau
jai įeinant, kad šiek tiek sunkiai vaikšto. Niekada nesikalbėjome apie tai, kas ji tokia.
- Aš sveikas, - užtikrinau. Spaudžiau kumštį, nes gera savijauta turėjo pašalinį poveikį - pyktį. Tikiuosi, kad tai praeis. - Ar tu čia saugi? Šiame... - akimis apsukau ratu visą patalpą.
- Jis vadinamas "Pas Druido Seserį". Bunkeris, kurį kažkada pastatė mano tėvas, - paaiškino. - Jis čia kažkada gyveno. Dabar tą patį darau aš, - susidėjo rankas ant krūtinės. Iš tiesų įspūdinga irštva.
- Kodėl jis taip pavadintas? Ar dėl to, kas esi? - taip, šios temos liesti netroškau. Labiau už viską norėjau, kad Kaira būtų tik žmogus. Žmogus, kuris augs, sens, susilauks vaikų, mirs įprasta senatvine mirtimi. To linkėčiau ir sau, bet įkandimas ne šiaip randas, o naujai suformuota ląstelė, kuri pakeitė kūną į vampyrą, grobuonį, kraujo siurbiką.
- Ilgaamžis žmogus dar prilyginamas Druidui, burtininkui, magui, kuris gali išmokti viską perpus greičiau nei kiti. Mano tėvas niekada neturėjo seserų. Druidas buvo mano brolis, tikras brolis, kurio nepamenu, kuris yra negyvas. Bunkeris pavadintas mano garbei, - neslėpė nusivylimo ir pasibaisėjimo. Ji turėjo brolį. Ilgaamžį. - Norėjau važiuoti pas tetą, bet keliai užtverti, o jeigu būčiau bandžiusi prasmukti, tai būčiau sukėlusi jai pavojų. Tai... - staiga ji liovėsi kalbėjusi. Tiesiai šviesiai pažvelgė į mane. Susiraukusi atsitraukė.
- Kas yra? - sutrikau. Ji ir vėl griebėsi ginklo. Išplėtęs akis pastūmiau puspilnį puodelį. - Ką tu darai? - nesuvokiau.
- Mėnesis. Gimimo dienos skaičius. Ilgaamžio kraujas. Tu užvaldytas jo, tiesa? - jau kilo įniršis ir panika. - Bandai mane nuraminti, o paskui nužudysi, tiesa?! - užtaisė ginklą ir nutaikė į mane.
- Kaira, ką tu čia kalbi? - skėstelėjau rankomis. - Čia aš. Manęs niekas neužvaldė. Manyje nėra Jomio demono. Pats nesuprantu kodėl. Aš nevisai savas jaučiuosi, bet už save atsakau. Nuleisk tą ginklą, kol neišsitaškėme į dalis, - raminau. Ji papurtė galvą.
- Igoris man sakė. Jis sakė kaip anuomet buvai užvaldytas, kaip apsimetinėjai, kad tai tu ir kad tau reikia pagalbos. Melas! - užriko ji. Akys blizgėjo nuo ašarų. - Nekenčiu vampyrų. Nekenčiu vampyrų rasės! Jūs kraugeriai! Niekingi monstrai! Žudikai! Šeimos žudikai! - verkė balsu, nusivylusi liejo neapykantą už visas tas mirtis.
- Aš neapsėstas, Kaira. Aš išgelbėjau Kemą. Pameni jį? Nolano draugas. Jis vilkatas. Ištraukiau jį iš mirties. Jis sodyboje. Apsėstas nebūčiau jo gelbėjęs, - ji manimi netikėjo.
- Melas! Visiškas melas! - sužviegė ji. Priėjo arčiau ir pridėjo pirštą prie gaiduko.
- Ne, Kaira. Aš neapsėstas. Prisiekiu Igoriu, savo geriausiu draugu. Aš nemeluoju. Štai, - prisiminiau, kad po drabužiais slepiu kryželį. Aš ne dievobaimingas, bet kiti vampyrai tokie. Atsargiai ištraukęs parodžiau jai. Dar pridėjau ir Našlaičio revoliucijos medalioną. - Matai? Demonai bijo kryžiaus. Vampyrai taip pat, bet netikiu Dievu, nes man jis neegzistuoja, - parodžiau nuogą krūtinės lopinėlį. - Matai? Tik tatuiruotės. Nieko daugiau. Nenudegiau, nekraujuoju, - delnais į priekį rodžiau rankas, kad nesvylu nuo švento daikto. Galų gale ji nuleido ginklą.
- Atleisk. Atleisk, Angele, turėjau įsitikinti, - atsiprašinėjo. Linktelėjau.
- Tavo vietoje būčiau dar save ir pašovęs į kojas. Dėl visa ko, - gūžtelėjau pečiais.
- Turėsiu omenyje, - ranka pasirėmusi į stiklinį stalo kraštą pritarė ji.
Sunkiausia buvo prisiverst kalbėti. Atrodė, kad tylėjimas - geriausia išeitis. Bet man reikėjo žinoti kaip ji jaučiasi, ką praleidau, kol miegojau. Net jeigu mudu ne kartu, turėjau ją palaikyti, turėjau būti jai draugas ar bent jau netoli to. Nenorėjau, kad ji liktų viena.
- Rafaelis pasipūtęs, bet nebloga tavoji versija, - po valandos prakalbo ji, kol apžiūrinėjau žemėlapį po stiklu.
- Rafas įkalintas. Kažkas jį pagavo vos tik atguliau. Tai mano kaltė, - spoksodamas į miniatiūrinį namuką prisiminiau dvynį. Gal tada man buvo vampyriška amnezija, bet dabar aiškiai pamenu, kad jis manimi rūpinosi, darė tai, ko reikalavau. Sumokėjau nelaisve.
- Tu nekaltas. Rafas gali pakovoti už save. Jis linkantantas. Tokie vienoje vietoje ilgai neužsibūna, - iš mano akių matė, kad sunku tuo tikėti. - Manai jų darbas? - sudvejojo.
- Manau, kad yra šis tas daugiau nei tik Vampyriada. Igoris, dar prieš man pametant protą, užsiminė vienu žodžiu apie tai su kuo jis kariauja. Ir tai ne vien jo tėvas. Liepė neklausinėti atsakydamas, kad tai pragaras, - minutei patylėjau. - Bet ne ir ne tai apsupo Rafį. Kemas pabėgo nuo jų. Sakęs, kad tai galėtų būti iš Rafo praeities. Rafaelis pažįsta savo pagrobėjus.
- Bet... Nujaučiu, kad yra kabliukas, - pratęsė.
- Yra. Jis atvirtęs. Kaip daugelis iš mūsų esame pavirtę, atvirtę arba pusėtini. Rafas negali virsti į pusėtiną. Jo virsmas turi vykti tyloje, nes kitaip jis kenčia, - paaiškinau.
- Taigi...
- Taigi... jis negali su jais nei derėtis, nei kalbėtis, nei keiktis ar grasinti. Užteks, kad jį subadytų adatomis pripildytomis migdomųjų, - sprendimo neradome. - Ar žinai kur Mariana? Nolanas? Ar Džonas? - su susierzinimu paklausiau.
- Ne. Po to, kai išėjome su Igoriu iš sodybos, Mariana palikome viduje. Sakiusi, kad esą pavargusi ir nori pailsėti. Džonas dingo ir daugiau jo nemačiau. Nolanas neaišku. Buvome susitikę kelis kartus, bet po viso to, aš nebegalėjau kam nors žiūrėti į akis, - liūdnai atsakė.
- Sakei palikot Mariana miegoti? Viršuje? - suraukiau kaktą. Kaira linktelėjo. - Kai prabudau, ant sienos radau nemažai kraujo. Tai buvo Marianos kvapas. Nesumaišyčiau jo su bet kuo, - papurčiau galvą. Kaira nusuko nuo manęs akis. Mano kalbos apie kitą merginą greičiausiai ją žeidė. - Jai kažkas nutiko. Pamenu, bandėme atverbuoti ją. Alkis ir silpnumas ją kasdieną glemžėsi. Ji pati nebūtų galėjusi išeiti. Ji neturėjo kur eiti, - pyktelėjęs trinktelėjau kumščiu į stalo kampą. Iš vidurinio piršto krumplio pasipylė kraujas.
- Susižeidei. Einu atnešiu kuom sustabdyti kraujavimą, - susirūpino.
- Ne, nereikia, - parodžiau jai prieš akis kaip greitai užsitraukia žaizda. - Gyju greičiau už bet ką kitą, - nusišypsojau. Apėjau kitą stalą, pačiupau iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą.
- Ar pasiliksi? - paklausė ji. Pakėliau į ją akis.
- Aš niekur neinu, - gūžtelėjau pečiais nesuprasdamas.
- Ar pasiliksi čia? Su manimi. Naktį, - kiek nedrąsiau pasitaisė. Prikandau vidinę lūpos dalį. Žiūrėjau į ją. Žinojau, kad neatsisakysiu. Žinojau, kad negalėsiu pasakyti jai "Ne".
- Aš niekur neisiu, - patikinau dar kartą. - Pažadu.